Du Ukmergės gimnazistai – Timas ir Vėjas – praėjusią vasarą keliaudami po Lietuvą pėsčiomis nuėjo 1 000 kilometrų. Jie aplankė labiausiai į Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus nutolusias šalies vietoves.
Vėjas Pranculevičius – Jono Basanavičiaus, o Timas Dziena – Antano Smetonos gimnazijos antrokai. Vaikinai sakė, kad yra pažįstami ir draugauja nuo vaikystės. Kartu lankė pradinę ir pagrindinę mokyklas.
Šią vasarą abu keliavo po Lietuvą. Idėją pasiūlė Timas. „Mūsų tikslas buvo per vasarą pėsčiomis nueiti į labiausiai nutolusius Lietuvos taškus“, – pasakojo vaikinai, vardydami vietoves. Šiaurinis taškas – Aspariškių kaimas Biržų rajone, rytinis – Vosiūnų kaimas Ignalinos rajone, pietinis – Ašašninkų kaimas Varėnos rajone ir vakarinis – Nida.
Kaip gimė idėja? „Kelionei įkvėpė geografija. Pernai rudenį per geografijos pamokas mokėmės apie Lietuvos gamtą, kalbėjome apie labiausiai nutolusius Lietuvos taškus, jie buvo aprašyti vadovėlyje. Aš juos įsidėmėjau. Taip atėjo idėja apie tokią kelionę“, – sakė Timas.
Kodėl pėsčiomis? „Nors keliauti pėsčiomis nebuvo pigu, bet dviračiu – dar brangiau“, – mano Timas. „Pirkome batus, kuprines, maistą“, – dalijosi Vėjas. „Dviračiu tą patį tikslą nesunkiai gali pasiekti daugiau žmonių nei pėsčiomis“, – toliau dėstė Timas. „Dviračiu ne tik mini, bet ir pariedi“, – jam pritarė Vėjas. Jis papasakojo, kad prieš kelerius metus Timas pasiūlė pasivaikščioti. Nuo tada draugai vis leidžiasi į didesnius ar mažesnius žygius.
Besiruošdami vasaros kelionėms vaikinai žygiavo po savo rajoną. Dažniausiai eidavo į aplink Ukmergę esančius miestelius, miškus ar kitus objektus. Pirmasis žygis – iki Želvos.
Vaikinai savo žygius pradėjo birželio 25-ąją ir užbaigė rugpjūčio 23-iąją. Ėjo su pertraukomis. Kelionė nebuvo vientisa. Buvo skirtingi keturi žygiai nuo Ukmergės.
Keliaudami vasarą po šalį per dieną nueidavo skirtingą skaičių kilometrų. Vidurkis buvo apie 42 kilometrai per dieną.
Per visą šį laiką pasitaikė įvairių oro sąlygų – nuo karščio iki liūčių. Einant į Vakarus kasdien svilino 35-ių laipsnių karštis, o lietus pylė kelias dienas ir naktis einant į pietinį tašką.
Vaikinai sako, jog kelionei pernelyg daug nesiruošė. Nusipirko didelio tūrio kuprines, talpinančias po 70 litrų. Pasak jų, nešti tokias kuprines, jeigu jose – tik būtiniausi daiktai, nėra sunku. Tad žygio sunkumas priklauso nuo daiktų kiekio. Kai pakeliui nebūdavo parduotuvių ir reikėdavo nusipirkti maisto ne tik tos dienos vakarui, bet ir kitos dienos rytui, tada nešti tekdavo daugiau. Drabužių draugai dėjosi mažai – tik būtiniausius.
„Didelio fizinio pasiruošimo nebuvo“, – sakė Timas. „Prieš pradėdami, jėgas išbandėme eidami iki Jonavos“, – priminė Vėjas.
Į minėtus keturis taškus vaikinai ėjo skirtingą laiką. Trumpiausiai užtruko keliaudami į Rytus – 4 dienas. Iki šiaurinio taško ėjo 5 dienas, į Pietus keliavo 6 dienas, o ilgiausiai ėjo į Vakarus – 9 dienas.
Visuose žygiuose, išskyrus į Vakarus, nakvodavo palapinėje. Keliaudami į vakarinį tašką kelis kartus nakvojo pas gimines. Vienoje vietoje, netoli Gargždų, apsistojo kempinge. Nakvodami palapinėje laužų nekūrendavo. „Ne visur galima, – pastebėjo Timas. – Maršrutą dėliojome palei kelius, kad būtų parduotuvių, todėl nakvynės vietų trūko. O apsistojus miške, laužo kūrenti negalima.“ Tad valgė tai, ką nusipirkdavo parduotuvėse. Tik vieną kitą kartą – maitinimo įstaigose.
Kaip į tokius tikslus reagavo šeimų nariai? Timas, kuris gyvena su seneliu, sakė, kad nuolat palaikė ryšį, kasdien skambindavo seneliui, pranešdavo, kur yra, kaip sekėsi. Vėjo mama iš pradžių nelabai norėjo išleisti, tačiau per mokslo metus, kasdien kalbant apie tai, nurimo ir išleido. Kelionės metu mama ir tėtis taip pat skambindavo kasdien.
Savo kelionės įspūdžiais draugai dalijosi. „Į socialinius tinklus kėlėme nuotraukas, dalijomės su artimiausiais žmonėmis“, – sakė Timas. Jis pats dar ir filmavo, o įrašus kėlė į „Youtube“ platformą.
Pasiteiravus, ką davė ši kelionė, vaikinai tvirtina įgavę patirties. „Įgijau daugiau ištvermės. Sunku buvo eiti kasdien“, – sako Vėjas. „Kelionė išugdė užsispyrimą. Žinai, kad turi nueiti, nes sustojus iki tol įdėtas darbas nueis perniek, – jam pritarė Timas. – Dar – greitai mąstyti kebliose situacijose, gebėjimą spręsti problemas.“
Problemų, pasak vaikinų, buvo nemažai. Viena įsimintiniausių, kai naktį teko gelbėti palapinę ir daiktus iš vandens. Tai nutiko keliaujant į pietinį tašką. Tądien ėjo labai daug kilometrų. Buvo labai pavargę. Ilgai nerado vietos nakvynei. Nutarė apsistoti Grendavės ežero paplūdimyje. Palapinę pasistatė labai žemoje vietoje, įduboje, nors matė, kad slenka du dideli lietaus debesys. „Žaibavo. Lijo taip stipriai, kad duobė prisipildė vandens ir mes skendome. Teko persikraustyti, o kitą dieną – džiovinti visus daiktus“, – pasakojo gimnazistai.
Paklausus, ar problemos nesukėlė kivirčų, pripažįsta, kad buvo visko – einant tik dviese trintis neišvengiama. Kai abu išvargę, įtakos turi ir fizinė, ir psichologinė būklė. Kildavo visokių emocijų, kartais – dėl nieko.
O kas gi buvo geriausia kelionėje? „Finišuoti Nidoje, – nedvejodamas sako Timas. – Į tą tašką eiti buvo sunku, nes nutryniau pėdą. Einant per skausmus, buvo malonu pasiekti galutinį tikslą.“ „Būdavo daug gražių vaizdų. Atradome daug miestelių, kaimelių, kurių iki šiol nežinojome. Labai gražus Grendavės ežeras“, – dalijosi Vėjas.
Prie Grendavės ežero vaikinai susipažino su dviratininku, važiavusiu nuo Italijos salos per Europą. Pasak dviratininko, šis Lietuvos ežeras – viena gražiausių jo matytų vietų.
Jaunieji keliautojai savo bendraamžiams, taip pat norintiems leistis į žygius, pataria vadovautis protu. „Žygiai – gerai, bet viską daryti reikia su protu. Fizinis aktyvumas – tik pliusas“, – įsitikinęs Timas. Mano, kad svarbiausia – žygiuoti dėl savęs, o ne siekiant kitiems padaryti įspūdį.
Konkrečių planų, kuriuos norėtų įgyvendinti dabar, draugai neturi, tačiau jau yra minčių keliauti kitą vasarą. „Per mokslo metus nėra progų. Nebent trumpiems žygiams per atostogas“, – pastebėjo Timas. „Lauksime mokslo metų pabaigos ir švelnesnių naktų“, – kalbėjo Vėjas.
