Jau ne tiek daug liko iki atkurtos Nepriklausomybės keturiasdešimtmečio.
Kai Atgimimo laikotarpiu buvo prisimenamas Mozė ir tai, kad dešimtmečius tęsėsi išsivadavimo iš vergovės kelionė, tai atrodė kaip metafora. Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad laisvė iš tiesų turi bręsti ir įsitvirtinti.
Nesibrausiu pro atviras duris, įrodinėdamas, kad Lietuvos valstybė šiandien yra gerokai sustiprėjusi ir gerokai pasikeitė mūsų pačių lūkesčiai. Šiandien piktinamės ir skundžiamės tuo, apie ką seniau atrodė beprasmiška kalbėti. Tačiau taip pat primename keliautoją su akmenukais bate, kurie skaudžiai erzina ir neleidžia galvoti apie kažką kitą.
Visų karas prieš visus
Pirmiausia tenka apgailestauti, kad vis dar išlieka visiška sumaištis, bandant suprasti, už ką patys piliečiai yra atsakingi, kur gali tikėtis vietos, kur – nacionalinės, valdžios pagalbos. To padarinys – pyktis: „mes niekam nerūpim“, „jie taško mūsų pinigus“ (paradoksalu, bet tai dažniausiai pabrėžia žmonės, visais būdais. Vengiantys mokėti mokesčius). Kita vertus, visiškai sutinku, jei mes, politikai, tiek pat energijos ir kūrybiškumo skirtume išskirtinai tam, kad spręstume žmonių problemas, o ne talžydami vienas kitą ir bandydami įrodyti, kad būtent politiniai oponentai kalti dėl visų sunkumų, gyventume visai kitokioje valstybėje.
Receptas, regis, aiškus – politikai privalo gerokai daugiau bendrauti su žmonėmis, kurių atstovais įsipareigojo būti, įsiklausydami į problemas, aiškindami savo sprendimus. Taip pat merai, tarybų nariai turi susėsti prie vieno stalo su parlamentarais ir ministrais, išsakyti lūkesčius ir aiškiai pasidalinti darbus. Tada ir švietimo, sveikatos įstaigų reformos teiktų viltį, o ne baugintų.
Bėda ta, kad politika, prie to, pripažinkime, prisidėjo ir iį esmės pasikeitusi informacinė erdvė, yra tapusi varginančiu triukšmu, nuo kurios dauguma žmonių paprasčiausiai užsisklendžia, o mes, politikai, kur kas daugiau kalbame, nei klausome. Na, o tiesiausias kelias pakliūti į žurnalistų akiratį – pasakyti ar padaryti, ką nors skandalingo.
Jau ne kartą stebėjome situaciją, kai vieni politikai parengia kokią nors pertvarką, naujovę, o tada oponentai galvoja ne apie tai, kaip ją patobulini, bet bando įrodyti, kad tai esą „tikrai sugriaus Lietuvą“. Dauguma žmonių tokiais atvejais net nesigilina į turinį, argumentų esmę, bet pasiskirsto, už kurią „komandą sirgti“
Taikos valstybės viduje ilgesys
Jei klausytume vien politinių barnių ir skaitytume vien žiniasklaidos priemonių antraštes, keisčiausia būtų, kad Lietuva dar apskritai egzistuoja ir joje gyvena žmonės.
Visų karas prieš visus yra įdomiau, nei kantrus sutarimo ieškojimas, tačiau ar nuo to tikrai tampame laimingesni? Ar tai padeda spręsti realias problemas?
Didysis politikas Winstonas Churchillis, kai antrą kartą tapo Didžiosios Britanijos Ministru pirmininku, pareiškė Parlamente: „Netikiu, kad viena milijoninės tautos dalis yra visiškai netikusi ir aptekusi ydomis, o kita – išskirtinai išmintinga ir dorybinga. Lygiai taip pat netikiu, kad vienos politinės partijos yra blogio įsikūnijimas, o kitos – absoliutus gėris. Mums reikia tarsi vienas kito geriausias savybes ir jomis kliautis, o ne bandyti sumenkinti kitus ir kurti kuo didesnį politinį kontrastą. (..) Patikėkite, labai laukiu to laiko, kai šis garsių partijos ginčų triukšmas ir jo keliama sumaištis kuriam laikui nurims ir prasidės geras, tvarus laikotarpis, per kurį oponuojančios partijos galės įžvelgti viena kitos privalumus, užuot matančios tik trūkumus. Pakilkime aukščiau klasinių, partinių interesų ir su vis didesne bičiulyste ir brolybe saugokime šią vilties ir šlovės šalį, kurią taip mylime.“
Gerai žinoma, kad jis sugebėjo būti aršus ir tvirtas, kai reikėjo kovoti už savo šalį, tačiau jis visada svajojo apie sutarimo paieškas pačios valstybės viduje.
Lietuvoje tokio politiko, kuris šiuos žodžius sakytų nuoširdžiai ir turėtų tikrą autoritetą, deja, labai trūksta. Visiškai suprantu, kai per praėjusius Prezidento rinkimus daug kas žavėjosi Gitano Nausėdos pažadu tapti telkiančiu ir „kampus gludinančiu“ politiku. Tačiau, panašu, kad įgyvendinti šiam pažadui paprasčiausiai pritrūko jėgos, o gal, deja, ir noro.
Radikalumo spindesys ir skurdas
Tiesą sakant, nelabai tikiu, kad nepasitikėjimo, neapykantos ir aršumo demonus gali sunaikinti kuris nors vienas politikas. Mano įsitikinimu, atspirties taškas turi būti bendra nuostata – radikalumas, nors ir atrodo patraukliai antraštėse, realiame gyvenime žeidžia, bet ne gydo. Aš svajoju apie nuosaikią, į telkimą orientuotą politiką, į kurią būtų įtraukiama kuo daugiau žmonių.
Pirmuoju žingsniu galėtų būti perėjimas nuo paieškų, kas kaltas, prie klausimo – ką daryti? Pavyzdžiui, ką visos valdžios turi padaryti, kad regionuose nesiformuotų vienišų senolių nevilties zonos, kurios vis plečiasi. Pripažinkime, kad atsidūrėme ydingame rate, kai viešos paslaugos regionuose traukiasi, nes esą mažėja paklausa, tačiau tai tik dar blogina situaciją, o žadėtos alternatyvios, mobilios paslaugos, net jei ir atsiranda, negali kompensuoti to, kad paštas, ambulatorija, biblioteka atliko taip pat ir socialinę funkciją.
Kitas dalykas – yra neišvengiami pokyčiai, kuriuos žmonės išgyventų kur kas mažiau dramatiškai, jei būtų kas atsako į visus klausimus, išsklaido abejones, nesijautų, kad į juos esą paprasčiausiai numojo ranka.
Prisipažįstu, jaučiu kaltę – kai buvau opozicijoje Seime, buvau įsitikinęs, kad valdžiai trūksta tik geranoriškumo ir racionalumo, taip pat net džiaugiausi kiekviena valdančiųjų klaida. Tačiau valdžios keičiasi, o tikrovė, su savo problemomis ir iššūkiais lieka. Turėjau progos suprasti, kad pikta, kai dabartinė opozicija nesistengia būti konstruktyvi, bet elgiasi piktdžiugiškai. Ratas suksis ir toliau?
Savivalda ar vietvalda?
Dar vienas akmenukas bate – tikros savivaldos trūkumas. Kalbu ne apie tai, kad didėja merų įgaliojimai ir savivaldybių biudžetai. Tačiau ar nuo to vietvalda virsta savivalda? Ar dauguma žmonių yra realiai įtraukiami į problemų sprendimą? Tenka dažnai išklausyti žmonių skundus, kurie kreipiasi į Seimo narį, nes nežino, kur daugiau kreiptis, nors pasakoja dažniausiai jie apie problemas, kurios yra išskirtinai savivaldybių kompetencijoje.
Pats, būdamas Seimo narys, turėjau progą kreiptis į vieną iš Ukmergės rajono seniūnų, nerimaudamas dėl kelių vienkemių žmonių problemų, susijusių su agresyvių medienos verslo elgesiu. Seniūnas mojavo rankomis ir paskui paprasčiausiai pradėjo slapstytis. Savivaldybėje man patarė kreiptis į Aplinkos ministrą. Nors iš esmės tai buvo klausimai, kuriuos tikrai galima išspręsti vietoje, kai tariamasi ir ieškoma visiems geriausio sprendimo.
Kita vertus, tikrai nenoriu pasakyti, kad problemų šaknys – savivaldybėse. Veikiau tame, kad daugeliui lieka neaiškus, kada, kokios pagalbos gali tikėtis, o kada paprasčiausiai derėtų kooperuotis vietoje ir iškilusius sunkumus pašalinti. Turiu vilties, kad ir čia galima gerinti situaciją, jei visos valdžios ne konkuruos, bet kalbėsis, pirmiausia žvelgs ne į savo partinę priklausomybę, bet į bendrąjį gėrį.
Pradėti nuo savęs
Visiškai sutinku, kad visada reikia pradėti nuo savęs. Tai nereiškia, kad mes, politikai, turime vienas kitam sakyti tik komplimentus ir užmerkti akis prieš melą ir tai, kas žalinga. Tačiau tikrai bandau stengtis, kad kritika būtų ne vardan kritikos, nesivadovauju principu – ištepk kitą, pats atrodysi švaresnis, bet jos pagrindas turi būti kova už bendrą gėrį, net jei ji nepatogi ir tenka išsakyti nepatogius dalykus, kartu turint drąsos priimti konstruktyvią kritiką, pripažinti kito nuopelnus ar gerus pasiūlymus, ieškant tai, kas telkia, o ne skiria.
Netrukus prasidės tikras rinkimų maratonas. Itin svarbu, su kokia nuostatą jį pradėsime.
