Ukmergės kraštotyros muziejuje atidaryta paroda, skirta Pirmojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko įsikūrimo Ukmergėje 100-mečiui paminėti. Projekto autorius – ukmergiškis fotografas Albinas Kuliešis, 20 metų rinkęs nuotraukas, kuriose įamžintos šio pulko akimirkos.
Kaip papasakojo pats A. Kuliešis, nuotraukų rinkimas – visa epopėja. Pirmoji fotografija į jo rankas pateko atsitiktinai – ji buvo vieno žmogaus atneštoje knygoje. Sužinojo, kad to žmogaus pažįstamas, neturėdamas malkų, knygomis – tėvo surinkta biblioteka – kūreno krosnį.
„Supratau, kad reikia rinkti“, – pasakojo A. Kuliešis.
Nuotraukų ieškojo įvairiais būdais, net skelbimą laikraštyje parašė. Žmonės pradėjo nešti. Vienas atgabeno 15–20 nuotraukų iš Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino pulko gyvenimo, kurias rado ant aukšto paliktame senelio lagamine.
Pas kolekcijos savininką lankėsi muziejininkai, įsitikinę, kad dalies nuotraukų Ukmergės kraštotyros muziejus neturi. „Tai – visas pulko gyvenimas nuo pačios pradžios iki pabaigos. Vėlyviausia nuotrauka daryta, kai pulkas jau buvo dislokuotas sugrąžintame Vilniuje. Fotografijose – pastatai, kareiviška virtuvė, pratybos, laisvalaikio užsiėmimai, net – pulko teatras“, – pasakojo A. Kuliešis. „Reikia pamatyti nuotraukose nufotografuotų žmonių veidus, akis – visi gražūs, šviesūs. Skiriasi nuo šiuolaikinių žmonių veidų“, – dėsto jis savo požiūrį.
Eksponuojamoje parodoje – 52 išdidintos nuotraukos. Siekiant lengviau gabenti, jos atspaustos ant plastiko 30×40 cm formatu.
Pats A. Kuliešis rinko ir istorinę medžiagą apie pulką. Iš pradžių jos ieškojo internete. Vėliau susipažino su istoriku Gintautu Surgailiu – knygos „Pirmasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulkas“ (2011) autoriumi. Bendradarbiaudamas su juo, koregavo, tikslino savo surinktą informaciją ir iš jos parengė pa-rodos aprašymą.
Istorijos šaltiniai byloja, kad Pirmasis pėstininkų DLK Gedimino pulkas buvo pradėtas formuoti 1918 m. lapkričio 1 d. Dar neturint savo Vyriausybės, Lietuvos Tarybai pavedus, karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis Vilniuje, Lietuvos Tarybos rūsyje, pradėjo organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką.
Tuo metu didžiojoje Lietuvos dalyje šeimininkavo Vokietijos kariuomenė. Pradžia buvo nepaprastai sunki – trūko ginklų, maisto. Nelegaliai įsigytus ginklus teko slėpti, o kariškų dalykų mokytis tebuvo galima slaptai nuo vokiečių.
1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro Vyriausybė laukė švedų, anglų ar amerikiečių karinės pagalbos, o savo piliečių kviesti savanoriais neskubėjo, kad jie apginkluoti nepalaikytų bolševikų. Nepaisant to, pulkas pamažu kūrėsi, gruodžio 7 d. jame jau buvo 31 karininkas ir 59 kareiviai.
Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.
Nerasdami paramos Vilniuje, pirmieji Lietuvos karininkai savo iniciatyva persikėlė į Alytų, važinėjo po apylinkes, kviesdami jaunimą stoti į kariuomenę. Ir savanoriai ėmė rinktis, neretai po 50 vyrų kasdien. Tai leido suformuoti net septynias kuopas, žvalgų, ryšių, kulkosvaidžių komandas, pradėti intensyvų savanorių apmokymą. Pulkui pavyko pasirūpinti ginklais, maitinimu, iš dalies ir apranga.
Pulko vadu tapo Jonas Galvydis-Bykauskas, tačiau jis nesutarė su jaunais, energingais pulko karininkais. Kazimierą Ladigą jis net iškvietė į dvikovą. Dvikova neįvyko, valdžia abu peštukus iš pulko iškėlė, o jam vadovauti ėmė karininkas, buvęs Vitebsko bataliono vadas Antanas Juozapavičius, per trumpą laiką sugebėjęs įvesti pulke tvarką, drausmę, pakelti karių nuotaiką. Tačiau jau pirmose kautynėse jis žuvo.
1919 m. vasario 13 d. kautynės prie Alytaus buvo vienos pirmųjų Lietuvos kariuomenės istorijoje. Iš dalies jos buvo nesėkmingos dėl patirties stokos, iš dalies dėl to, kad sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą. A. Juozapavičius žuvo vasario 13-ąją, savo 25-ojo gimtadienio rytą, ant tilto per Nemuną, gelbėdamas nuo bolševikų pulko ginklų atsargas. Laikinuoju pulko vadu tapo pulko štabo viršininkas Julius Čaplikas.
Per kautynes pulkas gerokai nukentėjo, bet greitai atsigavo, grįžo į Alytų ir su nauju energingu bei drąsiu vadu K. Ladiga priešakyje jau sėkmingai kariavo su bolševikais Dzūkijoje. Gegužės mėnesį pulkas perkeltas į Ukmergės frontą. Buvo išvaduoti Kurkliai, Anykščiai, Utena, birželio 2 d. – Ukmergė. K. Ladigos vadovaujama Ukmergės rinktinė tęsė puolimą plentu Zarasų link. Bolševikams pavyko trumpam sustabdyti Lietuvos karių atakas.
1919 m. rugpjūčio pabaigoje pulke buvo 52 karininkai ir 1 733 kareiviai. Netrukus jie vėl puolė, nors kovos buvo sunkios – vien mūšyje prie Balčių dvaro pulkas neteko 15 karių, žuvo ir jaunas pulko karininkas Jurgis Sideravičius. Rugpjūčio 25 d. pulko kariai įžengė į Zarasus, kur juos su gėlėmis pasitiko gyventojai.
Spalio 28 d. pulkas susitelkė Baisogaloje ir ėmė ruoštis kovai su Šiaurės Lietuvoje siautėjusiais bermontininkais. Pulkas jau turėjo 56 karininkus, 3 gydytojus, 2 585 kareivius, 30 kulkosvaidžių, 1 735 šautuvus, 338 arklius ir vieną automobilį.
1919 m. spalio 30 d. Respublikos prezidento įsakymu pulkui leista vadintis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardu.
Svarbiausios kautynės įvyko lapkričio 22 d. prie Radviliškio. Artileristams nuslopinus bermontininkų kulkosvaidžius, ataka lėmė mūsų karių pergalę.
Vydamiesi priešą, pulko kariai kartu su kitomis dalimis nuo bermontininkų likučių išvalė visą Žemaitiją.
Iš viso nepriklausomybės kovose Pirmasis pėstininkų pulkas neteko trijų karininkų ir 77 kareivių. Vyties Kryžiais apdovanotas 41 karininkas ir 214 kareivių.
1923 m. pavasarį pulkas įsikūrė Ukmergėje, kur vyko naujokų mokymas, modernių kareivinių statyba, kultūrinė veikla. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėjo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną – tai buvo pulko šventė. 1926 m. pulkui įteikta antrojo laipsnio Vyties Kryžiaus ordino vėliava.
Nešiodami garbingą kunigaikščio Gedimino vardą pulko kariai visą laiką puoselėjo viltį vėl sugrįžti į Vilnių, į Gedimino miestą. Bet ta diena atėjo tik 1939 m. rudenį.
Spalio 14 d. Lietuvos kariuomenės štabas išleido direktyvą Vilniaus kraštui užimti, kurioje Vilniaus rinktinės sudėtyje pirmuoju numeriu buvo įrašytas Pirmasis pėstininkų pulkas, kuris iki spalio 16 d. vakaro turėjo susitelkti ties Širvintomis. Tačiau, deryboms su Raudonosios armijos vadais užtrukus, įsakymas žygiuoti į Vilnių buvo duotas tik spalio 27 d. Iš anksto buvo atlikta žvalgyba iš oro, įsitikinti ar sveiki tiltai, ar nerengiamas pasipriešinimas pakeliui ar Vilniaus gatvėse.
Bet jokių kliūčių žengdami į Vilnių kariai nesutiko. Vos įsikūręs Vilniuje pulkas gavo garbingą užduotį iškelti trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Tą misiją 1939 m. spalio 29 d. 10 val. ryto, grojant pulko orkestrui, griaudžiant artilerijos saliutui, atliko pats pulko vadas Leonas Gustaitis.
1940 m. vasarą SSRS okupavus Lietuvą prasidėjo užmaskuotas, laipsniškas Lietuvos kariuomenės likvidavimas. Pradžioje ji buvo reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Pirmasis pėstininkų pulkas atsidūrė jo 184-ojoje šaulių divizijoje ir tapo Raudonosios armijos 234-uoju šaulių pulku. Ne vienas pulko kareivis ar karininkas pateko į juodus sąrašus: kad nepagarbiai atsiliepė apie valdžią, kad giedojo Lietuvos himną kareivinėse ar nenorėjo prisiekti tarybų valdžiai. Vos per vieną mėnesį pulke buvo užfiksuoti 34 tokie nusižengimai. Kalėjime atsidūrė kapitonas F. Eidimas, leitenantai V. Dulkė, V. Dūda, J. Narijauskas, pats pulko vadas L. Gustaitis. Kiekvienam daliniui buvo paskirti komisarai rusai.
Prasidėję Vokietijos-SSRS karas 234-ojo pulko karius, kaip ir visą 184-ąją diviziją, užklupo Varėnos poligone. Pasinaudoję sąmyšiu dalis pulko karių išsilakstė, dalis pakliuvo į vokiečių nelaisvę, iš kurios po mėnesio buvo paleisti.
Parodą, skirtą Pirmojo pėstininkų DLK Gedimino pulko įsikūrimo Ukmergėje 100-mečiui paminėti, muziejuje galima aplankyti iki lapkričio 10 d.
UŽ inf.
