Vienas, bet nevienišas, arba kaip įveikti senatvę

Vienas

Vaidota MAJŪTĖ

Vienišumo ir tuštumos jausmas – dažnas senyvo amžiaus žmonių palydovas, tempiantis į liūdesį ir depresiją. Pagalbą senoliams siūlo valdžios institucijos ir nevyriausybinės organizacijos, tačiau svarbiausia – nenurašyti savęs ir nenuleisti rankų patiems.

Vienišumas – tai patiriama būsena, kai šalia neturi artimo žmogaus, į kurį galėtum atsiremti, nerandi kam išsipasakoti, atverti širdį. Tai – artumo ir santykių stoka, kuomet jaučiame artimo žmogaus trūkumą.

Psichologai teigia, kad vienišumo jausmas ne tik atneša niūrią nuotaiką, bet ilgainiui gali sukelti ir sveikatos problemų. Nuo ilgalaikio streso ir įtampos gali sutrikti širdies ir kraujagyslių sistemos veikla, silpnėja imunitetas, greitėja senėjimo procesas.

Senatvėje, praradus darbinį statusą, išnyksta dalis socialinių ryšių, mažėja dalyvavimas visuomenės veikloje, mažėja pažįstamų ratas. Laikui bėgant netenkama vis daugiau artimųjų, giminaičių, draugų. Gyvenimas atneša iššūkių: vienatvę, nuobodulį, artimųjų ilgesį, nerimą dėl ateities, bendravimo ir prasmingo, lygiaverčio, gilaus santykio trūkumą. Senoliai dažnai įvardija, jog jaučiasi nebereikalingi kitiems.

Anot psichologų, išsaugoti savivertę gali padėti pagalba vaikams, anūkams, įsitraukimas į vietos kultūrinę veiklą, dalyvavimas labdaros, savanoriškose organizacijose, bažnyčios renginiuose.

Išvengti vienišumo galima tik pačiam prisiimant atsakomybę ir imantis veiksmų, nebijant bendravimo – pakeisti situacijos negali niekas kitas, tik pats žmogus.

Senyvo amžiaus žmogus vis dar stereotipiškai matomas ir suvokiamas kaip silpnas, ligotas, piktas, apleistas, negalintis pasirūpinti savimi. Toks įvaizdis formuoja nuomonę, kad jis yra našta visuomenei, dėl to senstantis žmogus neretai jaučia diskomfortą, nepilnavertiškumą, gėdą.

Socialiniai pokyčiai reikalauja laiko bei visų visuomenės narių įsitraukimo, pastebint vienišus žmones, skiriant jiems dalelę savo laiko.

Didžiausia laimė – nugalėti save

82-ejų metų sulaukusi ukmergiškė dviejų tarmiškai parašytų poezijos ir prozos knygelių autorė Monika Kalesnikaitė-Blauzdienė jau šešerius metus gyvena viena. Sunki pokario vaikystė, nuolatiniai nepritekliai ir alkis, sunkūs namų ūkio darbai ir prievartinis darbas kolūkyje, sovietų karių teroras, ankstyva tėvo – šeimos maitintojo – netektis užgrūdino moterį, bet nepalaužė. Ji išmoko viską iškęsti, ištverti ir gyvenimu nesiskųsti.

Nuo vaikystės kurianti eiles, Monika uoliai mokėsi, tapo agronome. Vėliau dirbo mėgstamą darbą, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų. Tačiau likimas buvo žiaurus – liga pasiglemžė sūnų, vėliau neteko dviejų anūkėlių, dar po kurio laiko – ir dukters. O prieš šešerius metus šį pasaulį paliko ir Monikos vyras.

„Sunkiausia gyvenime buvo laidoti savus. Akys išverktos. Po kiekvienų laidotuvių sveikatos mažėjo. Nenusakomas skausmas, bet ištvėriau“, – pasakoja moteris.

Ji liko viena, be jokių artimųjų. Nepaisant to, stebina jos tvirtybė ir optimizmas. Nors po stuburo lūžio ir nepakeliamų nugaros skausmų pastaruosius metus pati jau nebeiškelia kojos iš namų, tačiau vienišumo jausmą iš jų šluote iššluoja.

Paklausta, kaip jai tai pavyksta, atsako, kad pati nieko neplanuoja, o savo laiką paveda planuoti Dievui – tada geriau išeina. Su malda ir optimizmu Monika dienomis klausosi radijo, žiūri televiziją, skaito laikraščius ir knygas, sprendžia kryžiažodžius, daro iš popieriaus rankdarbius, kuriuos ją aplankantiems padovanoja. Ir su žmonėmis kasdien bendrauja – dažniausiai telefonu.

„Draugų jau mažai belikę, bet ir su jaunesniais pabendrauju“, – dalijasi mintimis apie savo kasdienybę.

Senolę aplanko socialinė darbuotoja, kuri padeda namus aptvarkyti, šiukšles išneša, maisto, vaistų nuperka, mokesčius sumoka. Maltiečių savanoriai du kartus per savaitę atneša sriubos ir duonos. Tai labai džiugina Moniką, nes ne tik sriuba ir duonelė labai šildo skrandį, bet ir nuoširdūs pokalbiai bei dėmesys – širdį.

Dar yra kaimynė Rūta iš daugiabučio namo pirmojo aukšto. „Mano Rūtelė jauna, bet nebijo su manimi, tokia sena, bendrauti. Ir pyrago atneša ar dar ko nors“, – šypsosi Monika. Pasigiria turinti ir globėją vardu Lina. Jas sieja nuoširdi draugystė ir pasitikėjimas. Nors Lina pati rūpinasi dviem neįgaliais vaikais, tačiau, kiek gali, padeda Monikai ir jei negali aplankyti, tai būtinai kasdien paskambina.

Globėjos Monika pati ieškojo ir surado, nes reikėjo vis daugiau pagalbos. Tiesa, ne iš pirmo karto pavyko gerą rasti. Anksčiau turėjo kitą pagalbininkę, tačiau pastebėjo, kad ši iš Monikos tik naudos ir pinigų tikėjosi. Tikina, kad jei niekas pas ją neateitų ar nepaskambintų, jaustųsi negerai. „Būna kokią dieną, jei niekas nepaskambina, tai jau kažko trūksta, lyg žmogus atstumtas, lyg užmirštas… Bendravimas yra būtinai reikalingas. Negalima nugrimzti į liūdesį, reikia ieškoti išeities, galvoti optimistiškai. Žmogus pats turi ieškoti, kreiptis pagalbos. Didžiausia laimė žmogui – nugalėti save“, – dėsto pensininkė.

Pasiruošę padėti

Ukmergės socialinių paslaugų centras vienišiems senoliams teikia pagalbos į namus paslaugą. „Šiuo metu 104-iems senoliams teikiamos paslaugos į namus. Juos lanko 11 individualios priežiūros darbuotojų“, – pasakoja Ukmergės socialinių paslaugų centro vadovė Kristina Karpovienė. Darbuotojai nuperka reikalingų prekių, maisto, pagamina valgio, atlieka namų ruošos darbus, padeda atlikti asmens higienos procedūras, užregistruoja ar palydi pas gydytojus.

„Atlikdami darbus, darbuotojai ir pabendrauja su senoliais, išsiaiškina jų būklę ir poreikius. Tiesa, šių paslaugų poreikis yra milžiniškas ir nuolat yra eilės“, – pripažįsta K. Karpovienė.

Nuo šių metų pradžios Ukmergės socialinių paslaugų centro patalpose, Deltuvos gatvėje, veikia ir senyvo amžiaus žmonių dienos centras, kuriame sudarytos sąlygos atvykti ir pabendrauti daugiau nei 20-iai senjorų. Pasiteirauti dėl šių paslaugų galima telefonu (8 340) 63561.

„Sidabrinė linija“

Draugystės pokalbius, emocinę ir informacinę pagalbą telefonu vyresnio amžiaus žmonėms teikia „Sidabrinė linija“. Ši organizacija suteikia galimybę turėti telefoninį draugą, su kuriuo galima kalbėtis įvairiausiomis temomis, aptarti aktualijas ar tiesiog pasišnekučiuoti. Vyresnio amžiaus asmenys, kurie jaučiasi vieniši, niekam nereikalingi, gyvena nutolusiose ir sunkiau pasiekiamose vietovėse, išgyvena netektis, sunkiai serga, neturi su kuo pasidalinti dienos džiaugsmais ar rūpesčiais, gali paskambinti nemokamu telefonu 8 800 80020.

Veiklą pradėjo maltiečiai

Šiemet savo labdaringą veiklą Ukmergėje pradėjo ir maltiečiai. Šiuo metu Ukmergėje yra 15 savanorių, kurie globoja 9-is senelius. Tikimasi, maltiečių veikla plėsis. O norintys tapti maltiečių savanoriais, kviečiami kreiptis tel. 8 618 82379 arba registruotis maltiečių interneto svetainėje www.maltieciai.lt.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *