Taujėnų gimnazijos dešimtokės Austėjos Karolinos Jackūnaitės sukurtas filmas „Žibarto Jackūno gyvenimo istorija“ tapo nugalėtoju nacionaliniame konkurse „Lietuvos laisvės ir netekčių istorija“.
Artimą santykį su seneliu puoselėjanti gimnazistė pasidalijo savo šeimos istorija.
Žibarto Jackūno senelis Karolis Paršelis buvo dvarininkas. Jis su žmona Anele bei dukromis Genovaite ir Anele 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo išvežti iš Svirnų kaimo į tremtį.
Sūnus Levukas paspruko iššokęs pro langą ir pasislėpė rugių lauke. Kartu buvo ištremtas ir K. Paršelio brolis – dvarininkas Juozapas Paršelis su žmona Tekle.
„K. Paršelis mirė lageryje, o kiti atsidūrė prie Laptevų jūros. Visi, išskyrus Anelę, mirė badu ar sušalę. Tik viena Anelė grįžo 1957-aisiais“, – pasakojama filme. Šeima saugo Anelės ir Genovaitės nuotraukas, kitų atvaizdų neišliko.
Ž. Jackūno tėtis Stasys buvo karininkas. 1939 metų rudenį Vilnių grąžinus Lietuvai jis su kariuomenės būriu apsistojo Vilniuje. Karui prasidėjus Stasys su žmona grįžo į tėviškę – Anykščių rajone esančius Svirnus.
Ukmergiškės filmo herojus Žibartas gimė Vilniuje 1940-aisiais. Turėjo du brolius – Vingaudą ir Regimantą bei seserį Birutę.
Vokiečiai 1944 metais besitraukdami iš Lietuvos suėmė jo tėvą S. Jackūną ir išvežė darbams į Vokietiją. Kaip buvusį karininką bei mokantį vokiečių kalbą jį paskyrė vadovauti gelbėjimo batalionui Berlyne.
Po bombardavimų šiam batalionui teko traukti žmones iš po griuvėsių. Nuo to laiko šeima tėvo nebematė iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų. Stasys iš Vokietijos atsidūrė Anglijoje, kur 1992 metais mirė. Ž. Jackūnas gyvo savo tėvo jau nebesutiko, nuvyko tik į jo laidotuves.
Filme pasakojama, kad Ž. Jackūno mama, likusi viena su keturiais mažais vaikais, laikinai juos apgyvendino pas gimines, o pati ieškojo darbo Panevėžyje. Tačiau jai, baigusiai gimnaziją, lengvų darbų neatsirado, o sunkaus darbo negalėjo dirbti dėl sąnarių uždegimo. Buvo priversta imtis nelegalių darbų: kaimuose supirkdavo kiaušinius ir vištas, jas apdorodavo ir veždavo į Rygos turgų parduoti. Rygoje pirkdavo kaimiečiams reikalingų įrankių – grandinių su kuolais, kirvių ar mėsos malimo mašinėlių ir kitų. Tai buvo sunkus darbas, bet šeimą pramaitino.
Kurį laiką Žibartas gyveno pas mamos pusbrolį Anykščių rajone, Paežerių kaime, kur augo iki 9-erių metų ir pradėjo lankyti Pašilių mokyklą. Po to mama pasiėmė sūnų kartu gyventi į Panevėžį, kur jis baigė vidurinę mokyklą.
1958-aisiais Ž. Jackūnas įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, kurį baigė „raudonu diplomu“ ir buvo paskirtas į Pedagoginį institutą dėstyti estetiką. Tačiau tą patį rudenį buvo paimtas į kariuomenę. Tarnavo Ukrainoje.
Grįžęs į Vilnių toliau dėstytojavo universitete ir tuo pačiu ruošė darbus disertacijai. Nutarė papildomai išmokti anglų kalbą, nes vien prancūzų kalbos disertacijai tęsti nepakako – pagrindinė mokslinė literatūra ir estetikos, ir filosofijos srityje daugiausia buvo anglų kalba.
1968-aisiais Ž. Jackūnas vedė bendrakursę Zinaidą, susilaukė dukros Justinos ir gyvenimas, atrodė, įsibėgėjo.
Netikėti posūkiai
Pradėjęs lankyti anglų kalbos kursus Ž. Jackūnas susipažino su Stasiu Jaku – aktyviu jaunu žmogumi, darbininku. Jis buvo labai draugiškas, paslaugus, gyveno netoliese. „Mes su juo susidraugavome, tapome šeimų draugais. Pradėjome bendrauti. Viskas tęsėsi kurį laiką, kol Stasys įsitraukė į tokią lyg ir pogrindinę veiklą“, – prisimena Ž. Jackūnas filme.
Stasys, nors ir buvo komunistų partijos narys, ilgainiui tapo atkakliu sovietų valdžios kritiku. Artimiesiems, pažįstamiems dalijo nelegalius leidinius. „Nežinau, dėl kokių priežasčių ir aplinkybių jis pradėjo bendrauti ne tik su Lietuvos disidentais, bet ir su Maskvos tuo metu buvusiais gana garsiais disidentais. Net turėjo susitikimų su Sacharovu ir kai kuriais kitais“, – tęsia pasakojimą Ž. Jackūnas. (Andrejus Sacharovas – sovietų branduolinės fizikos atstovas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas. Sacharovas buvo civilinių teisių ir reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas. 1975 m. gavo Nobelio premiją – red. past.)
1972-aisiais į Ž. Jackūno namus atėjo nekviesti elektrikai, kurie teigė, kad jo telefonas prastai veikė ir jam nebuvo galima prisiskambinti. Jie pasisiūlė atlikti gedimo taisymo darbus. Šeimininkas, nors ir buvo nustebintas netikėtu elektrikų apsilankymu, neskyrė tam didelio dėmesio ir leido jiems darbuotis. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne elektrikai, o KGB agentai. Jie į Ž. Jackūno namų telefoną įstatė „blakę“.
Vienas iš Maskvos Jako atgabentų dokumentų buvo Molotovo–Ribentropo pakto kopija. Stasys šį dokumentą skaityti telefonu pakvietė savo draugą Žibartą. Jų pokalbis buvo įrašytas ir po to panaudotas kaip įkaltis.
Tais pačiais metais KGB suėmė Ž. Jackūną. Paklaustas apie paktą, jis neigė jį skaitęs ir niekad neišdavė draugo. Liudydamas teisme pareiškė, kad Jako veikloje nemato nieko destruktyvaus.
Vėliau S. Jakas buvo nuteistas už savo veiklas ir sėdo į kalėjimą, o Ž. Jackūnui teko palikti Pedagoginį institutą. Vos pavyko gauti darbą Techninėje bibliotekoje, kurioje dirbo 15 metų – iš pradžių eiliniu darbuotoju, paskui tapo skyriaus vedėju.
1981-aisiais jis apsigynė mokslo disertaciją. 1988-aisiais buvo priimtas dirbti į tuometinį Filosofijos ir sociologijos institutą.
Sąjūdžio gimimo liudininkas
1988-aisiais birželio 3-iąją grupė inteligentų Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, įkūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, į kurią buvo išrinkti 35 nariai. Šiame susirinkime taip pat dalyvavo Ž. Jackūnas su 14-mečiu sūnumi Juliumi ir tapo Sąjūdžio gimimo liudininkais.
1989-ųjų pavasarį daktarė Meilė Lukšienė, tuo metu dirbusi Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, paprašė Ž. Jackūną padėti jai įgyvendinti švietimo reformą. Ž. Jackūnas sutiko pereiti dirbti į Pedagogikos mokslinio tyrimo institutą vyresniuoju mokslo darbuotoju. Jis tapo Švietimo pertvarkos laboratorijos vedėju, o vėliau – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto direktoriumi.
1996-aisiais buvo išrinktas į Seimą ir tapo Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininku. Baigęs kadenciją 1999-aisiais grįžo į Filosofijos ir sociologijos institutą, dirbo Filosofijos ir mokslo istorijos skyriaus vadovu, kol 2009-aisiais išėjo į pensiją.
Kaip papasakojo filmo autorė, jos senelis laisvalaikiu mėgsta žvejoti, tad dažnai atvyksta į svečius. Šeima turi namus Laviškio kaime, Anykščių rajone. Austėja papasakojo besidominti filosofija, todėl mėgstanti bendrauti su seneliu istorijos bei filosofinėmis temomis. „Senelis yra išsilavinęs, turi išminties, su juo įdomu padiskutuoti. Be to, norisi, kad išliktų jo prisiminimai“, – sakė gimnazistė.
Idėja sukurti filmą gimė po to, kai Taujėnų gimnazijos istorijos mokytoja Daiva Židonienė pasiūlė dalyvauti konkurse. Prieš tai Austėja per istorijos pamoką, kurios metu buvo kalbėta apie II-ąjį pasaulinį karą, užsiminė apie savo senelį.
Filmą gimnazistė kūrė savaitę, pati kalbino senelį bei panaudojo močiutės Zinaidos surinktą medžiagą, kuri yra publikuota jos išleistose knygose „Paršelynė“ ir „Giminės klajonė“.
Apdovanojimas už filmą Austėjai buvo iškilmingai įteiktas laureatų apdovanojimo renginyje Tuskulėnuose.
