Janina BADOKIENĖ
Laiko leidimas gamtoje padeda gauti ypatingos, psichologinei ir fizinei žmogaus būklei naudingos energijos, o moksliniai tyrimai patvirtina, kad ryšys su gamta gerina sveikatą. Tų nuostatų LPS „Bočiai“ Ukmergės klubo „Viltis“ nariai stengėsi laikytis, vykdydami Ukmergės rajono savivaldybės remiamą sveikatinimo projektą „Senėkime sveikai“.
Įgyvendinant jį dalyvavome LPS „Bočiai“ Birštono bendrijos organizuotoje „Sveikatingumo dienoje“.
Gidė Aldona Milda Valatkienė papasakojo šio miesto, kurorto kūrimosi istorijas. Pasak gidės, Birštono vardas pirmą kartą paminėtas „Naujojoje Prūsijos kronikoje“, kur rašoma apie maršalo Kuno fon Hatenšteino organizuotą žygį į Lietuvą 1382 metais.
Karaliaučiaus archyvuose rasta 1384–1402 m. kryžiuočių žvalgų aprašymų, kuriuose „sodyba ties sūriu vandeniu“ vadinama Birsten, Birstan. Aprašyta ir gerai įtvirtinta medinė pilis ant stataus Nemuno skardžio.
Po Žalgirio mūšio Panemunės pilys neteko reikšmės, ir Birštonas tapo LDK Vytauto medžioklės plotu. Čia iš apylinkių buvo suvaromi ir medžiojami žvėrys, kurie negalėjo pabėgti, nes Nemuno kilpos vandenys buvo iš abiejų pusių.
Birštono pilį ir dvarą lankė ne tik didysis kunigaikštis Vytautas, bet ir karaliai Jogaila, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras.
1549 m. Žygimantas Augustas Birštoną užrašė Barborai Radvilaitei. Kaip sakė gidė, nė vienas kitas Lietuvos kurortas tokiu dideliu valdovų dėmesiu pasigirti negali. Apskritai, retam Lietuvos miestui pasisekė tokią istoriją turėti. Kurortas įkurtas 1851 m.
Gamta, ramybė ir tyla. Tą pajutome vos įžengę į centrinį miesto parką. Čia apžiūrėjome įvairiose vietose pastatytas skulptūras, kurias sukūrė žymūs Lietuvos skulptoriai.
Patraukėme ir į Vytauto parką, kur taip lengva kvėpuoti pušyno oru. Gėrėme mineralinį vandenį Geltonojoje biuvetėje, trumpam poilsiui stabtelėjome Birutės viloje, kvėpavome mineralinio vandens garais.
Lankantis Kneipo sode gidė priminė, kad vokiečių dvasininkas, buvęs popiežiaus gydytojas Sebastianas Kneipas sukūrė sveikatinimo teoriją, kuri remiasi penkių elementų sistema: vandens, judėjimo, vaistažolių, harmonijos terapijomis bei sveika mityba. Išmėginome čia siūlomas procedūras: Kneipo kavą, refleksoterapinį taką ir gandro žingsnius vandens baseine. Teisingai jas atliekant stiprėja imunitetas, tai ramina, atpalaiduoja, teigiamai veikiama širdies kraujagyslių sistema.
Prie Baltosios vilos klausėmės pasakojimo, kad čia grįžęs iš koncentracijos stovyklos gydėsi rašytojas Balys Sruoga. Sakoma, kad būtent čia jis parašė „Dievų mišką“.
Parke jam pastatytas paminklas-biustas.
Sustojome prie Vytauto Didžiojo paminklo, kurį iš rausvo Ukrainos granito iškalė skulptorius Gediminas Jokūbonis, įgyvendinęs daugelio birštoniečių norą – „grąžinti“ Vytautą su žirgu į savo medžioklės vietas.
Einant Nemuno krantine gidė pasakojo apie Didžiąsias Nemuno kilpas. Moksliškai pagrįsta, kad šiame ruože ledynmečiu tyvuliavo prieledyninės marios. Jų dugne susiklostė 10-ies metrų storio juostuotųjų molių sluoksnis. Nemunas perskrodė šį sluoksnį, po juo slūgsančią moreną bei giliau esančias nuogulas, sudarydamas vingius.
Atrodo, kad senasis Nemunas smarkiai plušėjo, kuriant šias nuostabias apylinkes. Ačiū jam už sukurtą unikaliausią gamtos paminklą – 65-ių kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Nė viena Europos upė nėra šitaip pasidarbavusi.
Į Šv. Antano Paduviečio bažnyčios vidų nepatekome, bet gidė papasakojo jos istoriją.
Pasirodo, prie Birštono, kaip kurorto, išgarsinimo daug prisidėjo kunigas, rašytojas, literatūros istorikas Juozas Tumas-Vaižgantas. Iš jo lūpų atėjo naujadaras „birštonuokimės“. Mineralinių vandenų pavadinimai irgi priskiriami rašytojui. 2016 m. šalia sakralinio muziejaus jam atidengtas paminklas.
Vaikščioję po miestą beveik tris valandas patraukėme į susitikimą su birštoniškiais „Carito“ bendruomenės namuose, kur jie nuomoja patalpas, už kurias moka miesto savivaldybė. Sveikinimo žodžius tarė Birštono bendrijos pirmininkė Julija Barutienė, Ukmergės klubo „Viltis“ pirmininkas Valmantas Naraškevičius, garbės pirmininkė Valerija Naraškevičienė.
Buvo išsakyta daug gražių žodžių apie kolektyvų draugystę, linkėta kuo ilgiau išlikti jaunais širdimi, džiaugsmo, šypsenų, sveikatos.
Dainomis linksmino šeimininkų mišrus vokalinis ansamblis ir mūsų klubo ansamblis „Gija“, jungėmės į ratelius žaidimams, šokome. Atsisveikinant mūsų gidė Aldona, kurianti eiles, išreiškė bendrą visų mintį žodžiais: „Išsiskyrę susitikim / Ir bičiuliais pasilikim…“
Aktualus Birštone posakis, kad būnant šiame mieste neįlipti į apžvalgos bokštą – tiesiog gėda. Tai ir lipome. Bokštas yra aukščiausias Lietuvoje – 51-o metro. Užkopę 300 laiptelių apžvalgos aikštelėje stebėjome kvapą gniaužiantį vaizdą į atsiveriančias Nemuno kilpas. Upė čia matosi iš abiejų pusių, tarsi būtume tarp dviejų Nemunų… Smarkus vėjas grasino pakelti virš debesų, tačiau atsilaikėme, net ir nusifotografavome.
Matėme daug grožio, kvėpavome gaiviu kurorto oru, turėjome pakelti nemažą fizinį krūvį, bet pailsėjome dvasiškai. Dėkingi Birštono bendrijai už puikiai praleistą laiką.
