Laima JUZĖNIENĖ
Birželio 22 dieną Užupio pagrindinės mokyklos mokytojai keliavo tradicinę mokslo metų pabaigos kelionę. Lietuvių kalbos ir socialinių mokslų metodinė grupė kolektyvui surengė išvyką į Telšius ir Šatrijos kalną. Aplankėme Žemaitijos sostinės senamiestį, Katedrą ir jos požemio kriptas, bendravome su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonu, kuris aprodė bažnyčią ir šalia plytintį jaunavedžių sodinamą rožyną. Telšių Žemaitės teatro aktorė Aistė vedžiojo po senamiestį ir su žemaitišku pasididžiavimu šmaikščiai pasakojo apie miesto atsinaujinimą, savo kraštui atsidavusių žmonių darbus.
Kvatojome klausydami gidės pasakojamų anekdotų apie žemaičius, jų mažakalbystę, „gebėjimą“ savo tarme susikalbėti su prancūzais, italais ir netgi japonais, ambicijas nenusileisti Romai, taip pat stovinčiai ant septynių kalvų. Gidė pasakojo, kaip buvo sukurtas Žemaitijos gaublys, kuriame Žemaitijai priskirta ir didžioji dalis Aukštaitijos, o Baltijos jūroje plaukioja banginiai. Iš kiekvieno žodžio jautėme žemaičių dažnai pamatuotą didžiavimąsi savo kraštu.
Šis kraštas labai didžiuojasi ir savo sūriu, kurį, anot legendos, sukūręs milžinas Džiugas Telšys. „Džiugo namuose“ klausėmės šio sūrio gaminimo technologijos, su ja susijusių istorijų, patys degustavome penkių brandumų sūrio su vynais ir įvairiais pagardais, kitų skanėstų su „Džiugo“ sūriu. Tapome, anot gauto asmeninio sertifikato, „Tikraisiais sūrio „Džiugas“ žinovais“.
Šalia Telšių aštuonių ha plote įsikūrusiame Žemaičių kaime apžiūrėjome 19 a. pabaigos – 20 a. pradžios sodybas. Gidė parodė ir papasakojo, kaip gyveno turtingas, vidutinis ir neturtingas žemaitis, apžiūrėjome kalvę, malūną, tradicines kaimo kapinaites. Šiame muziejuje po atviru dangumi daug veiksmo ir gyvybės. Aptvaruose ganosi avys, arkliai, pievoje – ožkos, žemaitukų veislės arkliai, netgi sportinis žirgas. Viename iš klojimų vyksta liaudies meistrų drožinių paroda ir aktoriai repetuoja veiksmo vaidinimą, skirtą jubiliejiniams pirmojo klojimo teatro spektaklio metams. Čia aptikome repetuojančią aktorę, muzikologę, laidos „Duokim garo“ vedėją Loretą Sungailienę, kuri mielai su mumis nusifotografavo.
Telšiuose degustavome žemaičių valgius. Gidė pasakojo apie žemaičių pomėgį sočiai valgyti, o mums ant stalų nešė cibulynę, kanapių ir sėmenų spirgynę, karštas bulves, pusmarškonę košę, kastinį, silkę, šiupinį su styrančia kiaulės uodega, šonkauliukus su šutintais, kaip sako žemaičiai, kopūstais, girą, mėtų arbatą ir kitus skanėstus. Sočiai prisivalgę dar mokėmės netekėjusių moterų pavardžių darybos žemaitiškai, dainavome linksmą dainą, kuri neturi galo.
Užkopę į Šatrijos kalną žvalgėmės po vaizdingus Žemaitijos tolius, pasakojome istorijas, legendas apie Šatriją, padėkojome ir atsisveikinome su pedagogo darbą paliekančiais kolegomis, o šiemet mokyklos direktore tapusiai Miglei Kavaliauskei įteikėme deglą, kaip negęstančios energijos, idėjų, veiklos simbolį.
Kelionės baigus mokslo metus – neatsiejama užupiečių kolektyvo tradicija. Jau aplankytas Suvalkų kraštas, Kėdainiai, Vilnius, Rokiškis, Molėtai, Zarasai ir dar daug Lietuvos ir kitų šalių vietų.
