Siesikų teatras „Pantis“ – ilgiausiai Ukmergės rajone po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo veikiantis kaimo teatras. Kai kurie jo nariai vaidina nuo pat pirmųjų metų iki dabar. Kitąmet teatras minės trisdešimtmetį. Kalbamės su režisiere Valentina Karaliūniene ir aktoriumi Kęstučiu Motiejūnu.
Kada ir kaip Siesikuose susikūrė teatras?
Valentina: Teatras Siesikuose jau buvo prieš man ateinat, pavadinimo dar neturėjo, bet veikla vyko.
Kęstutis: Pavadinimą visi kartu kūrėme. Kai pradėjau čia dirbti 1986-aisiais, buvo šiek tiek apmiręs. Tuo pačiu metu dirbo ir Regina Kvietkauskaitė, ji buvo režisierė, pradėjo kurti spektaklį – literatūrinę kompoziciją. Iš tos kompozicijos vieną frazę iki dabar prisimenu. „Kai iš tavo akiduobių žemuogės augs“ – buvo tokie žodžiai.
Valentina: Kai Regina išėjo, atėjo Vidas Tamošiūnas. Jis buvo direktorius ir režisierius. Statė K. Sajos „Palangos liūtą“, pastatė, įvyko premjera. Bet po kurio laiko išvyko. Man buvo labai gaila, kad teatro nebeliks. Aktoriai jau surinkti. Dar nedirbau, buvau dekretinėse, auginau sūnų. Mane pakalbino eiti į jo vietą – sutikau. Taip su teatru ir dirbu iki šiol. Kitais metais švęsime trisdešimtmetį.
Minėjote, kad pavadinimą kartu kūrėte. Kaip tai vyko?
Valentina: Mūsų pirmuose spektakliuose tas pantis vis pasitaikydavo. Visur jį naudojome – tai vyrai baltinius susijuosti, tai moterys sijonus pasirišti, tai kokių mazgų pamokyti. O mintis – kad patys būsime, kaip tas pantis susirišę.
Vieni aktoriai ateina, kiti išeina. Vienas artistas – Vytautas – vaidina visus 30 metų. Dabartinė trupė kartu vaidina jau penkiolika metų.
Kęstutis: Kur ten penkiolika, gal dar daugiau. Kai pasižiūri į nuotraukas, jaunikliai, visi tokie ploni. O dabar…
Kas sudaro aktorių branduolį?
Valentina: Vaidina šeimomis.
Kęstutis: Giminėmis net.
Valentina: Onutė ir Kęstas Motiejūnai, Lina ir Eugenijus Kuodeliai, Vilma ir Dainius Račkauskai, jų dukra Augustė, Vytautas Ermonas.
Senieji aktoriai, kurie jau nebevaidina: 81-ų sulaukusi Danutė Karaliūnienė, 90-ies metų jubiliejų lapkritį švęs Zofija Jasiūnienė. Jos abi buvo „nemirtingos“ aktorės. Apie Zofiją sakome, kad ji yra Siesikų Regina Varnaitė.
Dar yra vaidinę – Lina Sakalauskienė, dabar išvykusi, Egidijus Barčys, Janina Staškūnienė, Renata Pivorienė, Leokadija Talalienė, Aldona Gricienė.
Kęstutis: Išėję anapilin – Virginija Sabienė, dar iki susikuriant teatrui „Pantis“ vaidindavę Jonas Rabašauskas, Vitalijus Miknevičius, Danutė Staškūnienė.
Valentina: Per tuos metus aktorių buvo daug, apie keturiasdešimt. Visų net neprisiminsiu, reikia vartyti nuotraukas, užrašus. Kiti vaidino, kai buvo jaunesni, dabar nebevaidina.
Kiek kokių spektaklių pastatėte per tuos trisdešimt metų?
Valentina: Turėjome ir trumpesnių ir ilgų spektaklių – tai L. Didžiulienės-Žmonos „Paskubėjo“, Žemaitės „Apsiriko“, „Mūsų gerasis“, „Trys mylimos“, K. Sajos „Šeškai“, komedija jaunimui „Džinsai“, M. Vaitulionienės „Praeitin sugrįžus“, A. Griciaus „Ponaitis“, J. Gurauskio „Šalaputris“, S. Kapnio „Plutelė ir pelės“, V. Bladykaitės „Ženteliai“, A. Tarasonio „Nesusipratimas dėl kelnių“, K. Čiplio-Vijūno „Bobulės susipyko“, Visus sunku išvardyti. Taip pat reikėtų pasižiūrėti.
Kęstutis: Kai ką naują statome, laikas nuo laiko kai ką seną atnaujiname.
Valentina: Karantino metai iškrito. Dabar turime ilgą V. Kupšio „Jaunikio medžioklė“ ir atnaujintą trumpesnį K. Čiplio-Vijūno „Maušos karčema“. Kai rodomas vienas spektaklis atskirai, tai reikia ilgesnio, o kai dalyvaujame šventėse su kitais teatrais, norisi trumpesnio.
Kokie jūsų gastrolių keliai ir kryptys?
Valentina: Balandžio 30-ąją dalyvavome festivalyje „Sveiki gyvi“, Dotnuvoje, Kėdainių rajone. Du kartus atstovavome rajonui regioniniame renginyje „Pastogė“, po kartą „Atspindžiuose“ ir 2014-aisiais Dainų šventėje.
Kęstutis: Dainų šventei kartu su Taujėnų teatru „Bičiuliai“ ruošėme K. Donelaičio „Metus“.
Valentina: Labai gražiai vyko repeticijos – taujėniškiai pas mus atvažiuodavo, kitą kartą mes pas juo į Taujėnus važiuodavome, dar kitą kartą – susitikdavome Ukmergėje. Po šių repeticijų iki dabar bendraujame. Mus subūrė ir sujungė režisierė Laima Jančiauskaitė.
Kęstutis: Generalinė repeticija vyko Druskininkuose – ten viskam vadovavo režisierius Valentinas Masalskis.
Valentina: Tai mums buvo didžiulė patirtis.
Kęstutis: O taip esame vaidinę Jonavos, Kėdainių, Rokiškio, Širvintų rajonuose.
Valentina: Labai toli išvažiavę nebuvome. Savo rajoną visą išvažinėję. Su Žemaitkiemiu, Lyduokiais, Vepriais užsimezgusios ilgametės draugystės. Visada važiuojame į Vepriuose vykstantį festivalį „Miražai“. Tik Liaušiuose suaugusieji dar nevaidino.
Kęstutis: Sunku pasakyti, kur vaidinome, o kur grojome, nes ir kapeloje, ir teatre – tie patys žmonės.
Didžiausi teatro pasiekimai?
Valentina: Du kartus laimėjome rajono kaimų teatrų apžiūrą „Klėtelė“.
O kokios problemos, iššūkiai?
Valentina: Neturime ką vaidinti.
Kęstutis: Trūksta scenarijų.
Valentina: Man rekomendavo kreiptis į Edmundą Untulį, pjesių rinkinio suaugusiųjų mėgėjų teatrams sudarytoją ir pjesių autorių. Susisiekiau, atsiuntė pjesių, skaitau vieną dieną – lyg ir tinka, kitą dieną matau, kad nelabai.
Kęstutis: Kartais scenarijus riboja. Jei kolektyvas susicementavęs, priimti naujus narius galima, o kažką išstumti – sudėtinga. Jau kiekvienas turime savo braižą, kas ką dirba scenoje. Mes esame kaimo, klojimo teatras, nors dabar nuėjome į kitą pusę. Tad ir kūrinių mums reikia, skirtų klojimo teatrui.
Valentina: Skaitai scenarijų ir matai, kas tą rolę vaidins. Unikali aktorė Vilmutė. Kęstutis – universalus, jis išsivartys, kaip reikia. Bet ne visi taip gali. Pavyzdžiui, Onutės neišmokysi kalbėti kaimiškai. Ji nepasakys „musėt“ ir kitų tarmiškų žodžių, nes kalba bendrine kalba. Bet kartais tai gerai, jeigu reikia vaidinti inteligentę, poniutę.
Prisimenu, kaip persikėlėme iš senų kultūros namų į dabartinį pastatą ir nebuvo šildymo. Mano vyras darbo kabinete pastatė „buržuiką“ ir taip repetavome. O vaidindavome sename pastate. Paskui jį nugriovė. Toks medinis buvo. Kuriais metais taip dirbome, nebeprisimenu.
Kaip lipdosi spektakliai – ar viskas surežisuota, sustyguota, ar daugiau bandote, improvizuojate ir taip atrandate geriausius sprendimus?
Valentina: Vieniems aktoriams reikia labai tiksliai pasakyti. Ir scenoje laukia, kada išgirs tikslią frazę. Jeigu kitas praleidžia kokį žodį, pasimeta. Kiti drąsiau improvizuoja, daugiau vyrai.
Ačiū už prisiminimus, o dabar kviečiu pasižvalgyti po praeitį ir spaudos puslapiuose.
Siesikų miestelyje kultūros namai pradėjo veikti 1958-aisiais. Jie įsikūrė buvusiuose parapijos namuose. 1990-aisiais kultūros namai perkelti į naują pastatą, netoli buvusių kultūros namų. Jau tarybiniais laikais Siesikų kultūros namuose teatro entuziastai buvo susibūrę į kolektyvą. O teatras „Pantis“ su nedidele narių kaita gyvuoja nuo 1994 metų.
Kolektyvas dalyvauja rajoniniuose renginiuose, vyksta ir į kitus rajonus. 2008-aisiais dalyvavo 8-oje Lietuvos kaimų ir miestelių mėgėjų teatrų šventėje „Pastogė 2008“ Rokiškio r. Pandėlio kultūros namuose. Kolektyvas nuotaikingai švenčia tradicines šventes, Teatro dieną.
1995-ųjų gegužę Siesikuose režisieriaus Vytauto Česnaičio iniciatyva buvo rengiama rajoninė teatrų šventė, tačiau iš šešių kolektyvų joje dalyvavo tik du. Siesikiečiai parodė Žemaitės „Trys mylimas“. Rašoma, kad šventėje vertinimo komisijos nebuvo, o kolektyvai nesudalyvavo galimai dėl to, kad panašus renginys rajone vyko labai neseniai (Nemunaitienė Vilma. Teatrų šventėje dalyvavo tik du kolektyvai, Ukmergės diena, 1995-05-13, Nr. 36).
1997-aisiais Velykų šventės proga Siesikuose buvo surengta šventė, kurioje teatras parodė spektaklį V. Suchockio-Audronašos „Nelaukta viešnia“ (Gimtoji žemė, 1997-04-05, Nr. 38).
1998-aisiais vėlgi per Velykas Siesikų gyventojai buvo pakviesti „į susitikimą su Sodžiaus teatro artistais“, kurie „parodė vaizdelį iš gyvenimo „Bobutės susipyko“ (Gimtoji žemė, 1998-04-07, Nr. 38).
Deja tose trumpose žinutėse spaudoje informacijos apie pastatymus, aktorių sukurtus vaidmenis beveik nėra.
2009-ųjų liepą Siesikuose vėl rengta rajoninė mėgėjų teatrų šventė – šįsyk teatro „Pantis“ penkiolikos metų sukakties proga. Dalyvavo rajono teatrai iš Taujėnų, Petronių, Veprių, Krikštėnų, taip pat Jonavos rajono Panoterių bei Panevėžio rajono Vadoklių teatrai (Ukmergės žinios, 2009-07-10, Nr. 51; 2009-07-17, Nr. 53).
Po šventės spaudoje kiek plačiau rašyta apie teatro veiklą. Paminėta, kad teatro branduolį sudarė dvylika narių, tačiau ne visus žiūrovas mato scenoje, nes teatre yra ir kitų svarbių pareigų – režisieriaus padėjėjų, suflerių, dekoratorių. Rašyta: „Susibūrę vienminčiai negaili laiko repeticijoms, myli rimtą darbą ir prasmingą poilsį“ (Juodvalkienė Ligita. Siesikiečių „Pantis“ švenčia jubiliejų. Ukmergės žinios, 2009-07-24, Nr. 55). Jau tada pagerbti ilgamečiai aktoriai – Z. Jasiūnienė, D. Karaliūnienė, V. Ermonas, Sakalauskų šeima.
Rašyta, kad teatras per metus pastato po vieną du spektaklius. Be kitų, jau aukščiau įvardytų autorių, dar paminėti Vydūno, S. Kapnio veikalai.
Jau tada teatras turėjo savo kryptį – statė daugiausia komedijas. Šventėje jie parodė K. Sajos „Šeškai“. „Kadangi esame kaimo teatras, tai atsispindi mūsų repertuare. Pasirinkome kaimo stilių, nes žmonės laukia smagių pokštų“, tada kalbėjo teatro vadovė V. Karaliūnienė (Juodvalkienė Ligita. Siesikiečių „Pantis“ švenčia jubiliejų. Ukmergės žinios, 2009-07-24, Nr. 55).
2011-aisiais, miesteliui minint 425-erių metų sukaktį nuo pirmojo paminėjimo, šventinių renginių savaitgalį užbaigė teatralų pasirodymai po atviru dangumi. Vaidino ne tik Siesikų teatras „Pantis“, bet ir svečiai iš Taujėnų (Griškevičiūtė Vaidotė. Šventinės nuotaikos Siesikuose nestigo. Ukmergės žinios, 2011-09-16, Nr. 69).
Prie šio straipsnio publikuojamos teatro „Pantis“ archyvo ir autorės rajono laikraščių „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės žinios“ publikacijų nuotraukos.
Ukmergės žinios, 2009-07-17, Nr. 53; 2009-07-24, Nr. 55.
Gimtoji žemė, 1997-04-05, Nr. 38; 1998-04-07, Nr. 38.
