Vidiškiuose teatro kolektyvo oficialiai nėra, tačiau spektaklių Lietuvai atgavus nepriklausomybę būta. Vienas jų – „Vidiškėnų vestuvės“, palikęs ryškų pėdsaką Ukmergės rajono teatriniame gyvenime. Apie teatro veiklas Vidiškiuose kalbamės su Jane Giedraitiene ir Gene Vaitkūniene.
Janė yra Ukmergės kultūros centro Vidiškių skyriaus renginių organizatorė, daugumos statytų spektaklių režisierė, o Genutė, šiuo metu dirbanti Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekos Šventupės padalinio vyresniąja bibliotekininke, septyniolika metų dirbo Vidiškių bibliotekoje ir nuolatos dalyvauja miestelio kultūriniame gyvenime. Taip pat – ir teatriniame. Ji į pokalbį atsinešė metraštį – albumą su nuotraukomis ir aprašais. Viskas kruopščiai sudėliota ir saugoma atminčiai.
Vidiškiuose nuo 1987-ųjų meno vadove dirbo Stasė Navickienė. Kultūros namams 1990–2002-aisiais vadovavo Alfredas Vaitkūnas, kurį ir pakeitė J. Giedraitienė.
Kokias metais Vidiškiuose veikė teatras?
Janė: Skyriuje teatro kolektyvo neturime. Turbūt reikėtų sakyti, kad teatro veikla Vidiškiuose vyko su pertraukomis.
Genė: Pirmas viešas vaidinimas Vidiškiuose buvo parodytas 1911 metais. O Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmasis spektaklis buvo Žemaitės „Trys mylimos“, pastatytas 1988-aisiais. Bibliotekoje veikė lėlių teatras, kultūros namuose – vaikų dramos studija. 2003-iaisiais veikė mados ir poezijos teatro studija, pristačiusi poezijos ir muzikos spektaklį „Metų laikai“. Būrelio vadovė buvo Regina Stasiūnienė, o kūrėme, režisavome visi kartu.
Ar suaugusiųjų teatras turėjo pavadinimą?
Genė: Ne. Mūsų, vidiškiečių, veiklos daugiau orientuotos į folklorą, o teatras – epizodinis dalykas, kurį įgyvendina tie patys folkloro veiklų dalyviai. „Vidiškėnų vestuves“ statėme pagal žymaus kraštotyrininko, rinkusio medžiagą ir aprašinėjusio papročius, Balio Buračo 1936-aisiais užrašytus pasakojimus.
Janė: S. Navickienė rinko šio krašto dainas. Aš kultūros namuose dar nedirbau, bet rašiau scenarijų.
Genė: Spektaklyje kiekvieną paprotį – susipažinimą, piršlybas – lydėjo dainos, šokiai, rateliai.
Janė: Labai nedaug teksto buvo, tik B. Buračo užrašytos oracijos.
Ir, būdami folkloro kolektyvu, 2001-ųjų rajoninėje kaimų teatrų apžiūroje buvote atrinkti atstovauti rajonui regione? Apžiūra vyko Švenčionėliuose. Kaip jums sekėsi tarp teatralų?
Janė: Švenčionėliuose labai išgyrė dainavimą. Sekėsi gerai. Spektaklį daug kur parodėme rajone – Lyduokiuose, Deltuvoje ir kitur. Skaičiaus, kiek ir kur, nevedėme, bet „Vidiškėnų vestuvės“ – daugiausia kartų mūsų rodytas spektaklis.
Genė: Tikrai gerai sekėsi. 2003-iaisiais jau buvome pastatę kitą spektaklį, bet mūsų paprašė atgaivinti būtent „Vidiškėnų vestuves“ ir jas pristatyti Lietuvos dainų šventės programoje, kuri tais metais buvo išskaidyta ir vyko įvairiose vietovėse.
Janė: Mes vaidinome Rumšiškėse. Buvome pastatę spektaklį pagal Kazio Inčiūros „Tykiai Nemunas teka“, tačiau atgaivinome „Vidiškėnų vestuves“ jau su kitais aktoriais.
Genė: Po to džiaugėmės, kad nerodėme savo varianto „Kur Nemunas teka“, nes pagal tą patį kūrinį spektaklį rodė kitas kolektyvas, nors mūsų pastatymas buvo kitoks – geresnis.
Kuo jis skyrėsi?
Janė: Kai tuo laiku kaimų kolektyvai statydavo daugiau komedijas, mūsiškis spektaklis apie nelaimingą meilę graudino. Jame buvo šiek tiek humoro, bet nedaug, tačiau daug dainų.
Kaip jį kūrėte?
Janė: Scenarijų stipriai keitėme, taikėme prie žmonių. Kai kuriuos vaidmenis panaikinome. Vyriškus pavertėme moteriškais. Kūrinyje yra žynys, bet mūsų pastatyme aš buvau žynė.
Genė: Regina Rindzevičienė taip pat vaidino perdarytą vyrišką vaidmenį.
Janė: Kultūros centro archyve yra Kęstučio Zabielos nufilmuota ištrauka iš spektaklio „Kur Nemunas teka“.
Kas buvo spektaklių aktoriai?
Janė: „Vidiškėnų vestuvėse“ – Rolandas Baronas, Kęstutis Navickas, Vilma Steponkienė, Danutė Tidikienė, Stasė Buteikienė, Jonas Buteikis, Eugenija Mikelienė, R. Stasiūnienė, Alvyda Indrašienė, Leonora Koverienė, Darius Penkauskas. Į spektaklį buvo įtraukti ir dalyvių vaikai bei anūkai.
Genė: Visi folkloro dalyviai. Vieni vaidino, kiti dainavo, šoko, žaidė.
Janė: „Kur Nemunas teka“ piemenuką vaidino Paulius Gedzevičius – dabar jau vyras. Dar vaidino Gintas Ribinskas, V. Steponkienė, R. Rindzevičienė, R. Baronas, A. Indrašienė, L. Koverienė, D. Tidikienė.
Genė: „Tris mylimas“ vaidino D. Tidikienė, Rita Gimžauskienė, Dalia Uselienė, Algirdas Gimžauskas, A. Vaitkūnas.
Kiek iš viso pastatėte spektaklių?
Janė: 2003-iaisiais mūsų spektakliai baigėsi. Pasitempė folkloro kolektyvas „Ulyčia“. „Ulyčia“ ruošėsi Dainų šventei ir vėliau per Dainų šventės apžiūrą Molėtuose kolektyvui buvo suteikta II kategorija.
Kas norėjo vaidinti, susibūrė į humoro grupę. Panašią, kaip seniau būdavo populiarios agitbrigados.
Kas joje dalyvauja?
Janė: Aš, Anelė Stancikienė, Valdutė Kunigelienė, D. Tidikienė.
Apie Vidiškių teatrą žinių išliko ir rajono spaudoje, publikacijose apie rajoninę kaimų mėgėjų teatrų šventę „Klėtelė“ bei kitose. Straipsniuose pateikiamas kiek išsamesnis spektaklių vertinimas, tad apžvelkime ir juos.
1997-ųjų publikacijoje apie Vidiškių kultūros namų direktorių A. Vaitkūną tarp jo veiklų minimas pasiruošimas vaidinti spektaklyje „Trys mylimos“ (Žmogus kaip bitė avily gyvena. Česnaitis Kęstutis. Gimtoji žemė, 1997-12-20, Nr. 148). Tačiau plačiau neaptariama.
Antrąją 1998-ųjų Velykų dieną Vidiškių dramos būrelis pakvietė į premjerą. Spaudoje nurodoma, kad Žemaitės „Tris mylimas“ režisavo R. Stasiūnienė. Paminėta daugiau aktorių bei tai, kad jie patys gamino dekoracijas, siuvo rūbus. Užsiminta apie planuotas gastroles į Pamūšį, Kavarską (Gimtoji žemė, 1998-04-18, Nr. 42).
Iš spaudos sužinome, kad „Vidiškėnų vestuvių“ premjera įvyko iki rajoninės atrankos per 2001-ųjų metų Velykas (Gimtoji žemė, 2002-03-16, Nr. 31).
2001-ųjų metų „Klėtelėje“, kurioje vaidino 8 rajono kolektyvai, būtent Vidiškių folkloro kolektyvo spektaklis „Vidiškėnų vestuvės“ tapo laureatu. Vertinimo komisijos narys, Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatro „63 kėdės“ režisierius Vytautas Česnaitis sakė, kad, „geriausiai sekėsi tiems, kas pasirinko artimą medžiagą“, nurodydamas vidiškiečių „Vidiškėnų vestuves“. Atkreiptas dėmesys, kad jos sukurtos pagal apylinkių tautosaką, o pats spektaklis, jungiantis vokalą, vaidybą, pasakojimus, buvo suvaidintas „jautriai ir išbaigtai“. Laikraštyje pažymima, kad spektaklio režisieriai buvo R. Stasiūnienė, S. Navickienė ir A. Vaitkūnas (Komedijos Deltuvos Čepulio ir Butvilavičiaus klojime. Stundžytė Zita. Ukmergės žinios, 2001-05-10, Nr. 53).
Spaudoje rašyta, kad etnografinę medžiagą apie Vidiškių krašto vestuvių papročius, dainas, apeigas surinko miestelio bibliotekininkė G. Vaitkūnienė, o scenarijų parašė saviveiklininkė J. Giedraitienė (Gimtoji žemė, 2002-03-16, Nr. 31). Spektaklis įvertintas kaip brandus kolektyvo darbas.
Kitame straipsnyje žurnalistė, rašydama apie „Vidiškėnų vestuves“, senuosius vestuvių papročius sulygino su teatru tikro gyvenimo scenoje, laikantis nustatytų taisyklių (Kaip vidiškėnai artistai savo kaimynus pravirkdė. Stundžytė Zita. Ukmergės žinios, 2001-12-29, Nr. 149). Teigiama, kad meno vadovė S. Navickienė, kilusi iš Taujėnų, pati dar prisiminė daugelį papročių. Straipsnyje gana išsamiai aprašytas spektaklio gimimas, koks buvo kieno indėlis, kuriant scenarijų ir šiek tiek pats spektaklis.
Rašoma: „Spektaklio veiksmas nesudėtingas – vakarojant kaimo gryčioje sulaukiama piršlių. Įvykiai rutuliojasi iki vestuvių ir baigiasi jų apeigomis. Daug gyvybės suteikia dainos“ (Kaip vidiškėnai artistai savo kaimynus pravirkdė. Stundžytė Zita. Ukmergės žinios, 2001-12-29, Nr. 149). Įvardijami aktoriai, kurie, kaip teigiama, buvo parinkti pagal charakterius: Piršliu – Povilas Navickas „pagal liežuvį“, Jaunikiu – R. Baronas „pagal išvaizdą“, Svočia – Genė Bierienė „pagal solidumą“. Jaunosios vaidmuo teko dviem aktorėms – V. Steponkienei ir dublerei Neringai Koveraitei. Vyriausiąjį pajaunį vaidino Sigitas Vasiliauskas, o Vyriausiąją pamergę – J. Giedraitienė, Jaunikio seserį – L. Kovėrienė, Pasakorę – D. Tidikienė, Tėvą – Jonas Buteikis, Motiną – Eugenija Mikelienė bei kiti (Kaip vidiškėnai artistai savo kaimynus pravirkdė. Stundžytė Zita. Ukmergės žinios, 2001-12-29, Nr. 149; Gimtoji žemė, 2002-03-16, Nr. 31).
Kolektyvo darbas vertintas dėl to, kad vidiškiečiai tuo metu buvo „vieninteliai iš rajono kaimo kultūros namų taip gražiai atsigręžę į savo apylinkių žmonių dvasinį turtą ir jį parodę dabarčiai“ (Kaip vidiškėnai artistai savo kaimynus pravirkdė. Stundžytė Zita. Ukmergės žinios, 2001-12-29, Nr. 149).
Vidiškių etnografinis ansamblis atstovavo rajonui regioninėje šventėje, kuri vyko 2002-ųjų kovą Švenčionėliuose. Iki regioninės atrankos „Vidiškėnų vestuvės“ buvo parodytos Krikštėnuose, Lyduokiuose, Taujėnuose, Šventupėje. Spaudoje užsimenama apie naujus teatro planus (Gimtoji žemė, 2002-03-16, Nr. 31).
Tų pačių metų balandį Radviliškyje vyko kaimo dramos kolektyvų konkurso „Pastogė 2002“ baigiamasis renginys. Pasak spaudos, į jį buvo pakviesti kultūros centro bei kaimų kultūros namų atstovai, tarp jų ir Vidiškių kultūros namų direktorius A. Vaitkūnas, tačiau Vidiškių kolektyvas nepasirodė. Žinutėje rašoma, kad „buvo dėkinga proga stebėti geriausius šalies kaimo dramos kolektyvų pasirodymus, užmegzti naujas pažintis“ (Gimtoji žemė, 2002-04-25, Nr. 47).
Kitoje rajoninėje „Klėtelės“ šventėje, vykusioje 2003-iaisiais metais, tarp 6 rajono kolektyvų, vertintojų nuomone, vėl išsiskyrė Vidiškių kolektyvas, parodęs K. Inčiūros kompoziciją „Kur Nemunas teka“, režisuotą J. Giedraitienės ir R. Stasiūnienės. Tačiau konkurso taisyklės neleido nugalėtoju išrinkti to paties kolektyvo dvejus metus iš eilės.
Kodėl taip sėkmingai pristačius kelis spektaklius nesusiformavo teatro kolektyvas?
Genė: Nebuvo artistų.
Janė: Kas išsikraustė kitur gyventi, kas įsidarbino ir nebeturėjo laiko. Moterų kolektyvą galima surinkti, o vyrų vaidinančių nėra.
Genė: Gal ir nebuvo rimto vadovo, režisieriaus, kuris telktų būtent teatro veiklai. Spektakliai mums spontaniškai gaudavosi.
Janė: Daug reiškia ir darbo sąlygos. Ilgus metus dirbome sename pastate, kuriame nebuvo nei vandens, nei šildymo, per stogą varvėjo, elektra išsijungdavo.
Genė: Reikėjo patiems kūrenti krosnį.
Janė: Kai šalta, sunku surinkti žmones į repeticijas. Paskui, prieš kokius septynerius metus gavome darbo kabinetą prie seniūnijos – iš viso 30 kvadratų. Vėl tokiame plote nevaidinsi.
O prieš porą metų įsikėlėme į gražiai surenovuotas patalpas. Yra salė, persirengimo kambarys. Buvusį darbo kabinetą palikome edukacijoms. Dabar teatro veikla atgimsta. Suaugusieji kuria kalėdinius spektaklius vaikams.
2021-ųjų Kalėdoms pastatėme „Pasiklydę metų laikai“.
Genė: Tai – Janės kūryba. Ji ne tik režisuoja, bet ir kuria scenarijus. Vaidino penki aktoriai – keturi metų laikai ir vienas Grinčas.
Janė: Pernai gimė antras spektaklis – „Kur dingo pasakų knyga“. Jame jau daugiau aktorių, gal penkiolika. Vaidinti norinčiųjų yra. Spektaklis prasideda nuo S. Nėries „Senelės pasakos“, kurią skaitant į sceną sueina visi personažai, o kai senelė užsnūsta, ragana pagrobia knygą. Nubudusi senelė bando pasakų ieškoti internete. Tačiau pasakų veikėjai išsigąsta – jeigu neliks pasakų, gal ir jų nebeliks.
Šių vaidinimų palikti negalime, nes visiems labai patiko. Žmonės aktyviai įsitraukė į repeticijas, patys kaukes ruošėsi, siuvosi. Ir vaikams smagu. Po pasakos ateina Kalėdų Senelis.
Ar galima tikėtis, kad pradėję nuo spektaklių vaikams, vėl kursite spektaklius ir suaugusiems?
Janė: Veiklų daug, visko nespėjame. Skyriuje vedame daug edukacijų. Rimtesniam spektakliui reikia repeticijų, daugiau padirbėti.
Genė: Vyresniems, kad ir norėtų, sudėtinga įsiminti tekstus. Vienas greičiau išmoksta tekstą, kitas dar nemoka, repeticijose prasideda pykčiai, kad gaišinamas laikas.
Janė: Arba sunku vaidinti, kai reikia personažą sukurti kitokį, nei žmogus pats yra. Bando parodyti, bet neišeina.
Genė: Vaikų poreikis taip pat keičiasi. Jie susirenka vaidinti, bet rezultato nori čia ir dabar. Nenori ilgų repeticijų. Geriausia – uždėjai karūną, apsiaustą ir kuri spektaklį vietoje, ekspromtu. Tada jiems patinka. O buvo Vidiškiuose stiprus vaikų teatras. Turėjome nuostabų spektaklį „Paršiukas ir parašiutas“.
Į Vidiškius porą pastarųjų metų atvykdavo vaidinti profesionalūs teatrai. Koks tai projektas? Ar bendradarbiavimą tęsite ir šiemet?
Janė: Tai – tarptautinis projektas SPARSE. Jo koordinatoriai – menininkų grupė „Žuvies akis“ iš Klaipėdos. Projektas skirtas tam, kad mažus miestelius, kaimus pasiektų profesionalus menas. Pirmas etapas buvo tik pajūrio regione, į antrą etapą pateko ir Vidiškiai. Dabar vėl pasirašyta sutartis trejiems metams. Mūsų kultūros centro iniciatyva šiais metais projekte dalyvaus dar penki kaimo skyriai. O aš labai džiaugiuosi, kad nepraleidau progos ir užmezgiau kontaktus. Pernai pakviečiau pravesti seminarą Vidiškiuose koordinatoriams iš miestelių, kartu dalyvavo ir kolegės iš mūsų rajono. Seminaras buvo labai įdomus ir naudingas. Jį vedė Goda Giedraitytė – Europos kultūros sostinių atrankos ir priežiūros komisijos narė.
Ačiū jums už pokalbį.
Autorės ir J. Giedraitienės archyvo nuotr.
Prie šio straipsnio pateikiamos rajono laikraščių „Ukmergės žinios“ ir „Gimtoji žemė“ publikacijų nuotraukos.
Ukmergės žinios, 2001-12-29, Nr. 149;
Gimtoji žemė, 1998-04-18, Nr. 42.
