Ukmergėje veikianti vaikų ir jaunimo teatro studija „Nykštukas“, įkurta režisierės Tamaros Kvieskienės, – vienas ilgiausiai dirbančių teatro kolektyvų visame rajone. Šiemet skaičiuojanti 32-ąjį veiklos sezoną studija gyvena ne vien spektakliais – čia vaikai gali fantazuoti, žaisti, kurti, jie mokosi nugalėti baimes, įgyti drąsos, pasitikėti savimi ir kitais.
„Kai pradėjau dirbti kultūros centre, Ukmergėje nebuvo vaikų teatro. 1991-ųjų rugsėjį kartu su dailininke parengėme skelbimus, aš juos išnešiojau po visas mokyklas ir laukiau ateinant vaikų. Tad dabartinė vaikų ir jaunimo studija „Nykštukas“ pirmiausia gimė kaip vaikų teatras. Drąsiausios buvo mergaitės – į pirmąjį susitikimą jų atėjo penkiolika. Tuo metu repeticijų patalpos keitėsi, keliavome iš vienų į kitas, dalydavomės jomis su kitais kolektyvais“, – taip „Nykštuko“ pradžią prisimena teatro įkūrėja T. Kvieskienė.
Pirmosios žinutės spaudoje
Viena pirmųjų žinučių apie Kultūros rūmuose renkamą vaikų dramos kolektyvą spaudoje pasirodė 1991-ųjų metų rudenį. Kviesti 9–11 metų amžiaus vaikai (Gimtoji žemė, 1991-09 Nr.)
1992–1994-aisiais kolektyvas spaudoje nebuvo paminėtas.
Pirmasis spektaklis „Nykštukai „Nykštuke“ įvardytas gerokai vėlesnių, 1999-ųjų, metų publikacijoje. Joje paminėtas ir dar vienas ankstyvųjų kolektyvo pastatymų – spektaklis „Raganų miltai“, tik nenurodyti jo premjeros metai (Griškevičienė Rasa. Nykštukas jau turi namus, Gimtoji žemė, 1999-12-11, Nr. 142).
Kitoje publikacijoje, taip pat nenurodant premjeros metų, paminėtas spektaklis „Kaip Nežiniukas norėjo būti“ (Juzėnaitė Rosita. „Nykštukas“ atnaujintoje studijoje, Ukmergės žinios, 1999-12-14, Nr. 71)
1993-iaisiais kolektyvas pirmą kartą vyko į Lietuvos moksleivių teatrų apžiūrą Vilniuje, kur rodė E. Matulaitės „Nepaprastas gimtadienis“ (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
Pirmosios išsamesnės žinios apie kolektyvo (tuo metu dar vadinto dramos būreliu) veiklą publikuotos 1995-aisiais. Itin trumpoje žinutėje apie kovo mėnesio renginius buvo skelbiama, kad Teatro dienai skirtame renginyje „mažųjų žiūrovų laukia spektaklio premjera“, tačiau joje nebuvo nurodytas nei kolektyvo, nei spektaklio pavadinimas (Gimtoji žemė, 1995-02-25, Nr. 23).
Prieš pat renginį atskleistas spektaklio pavadinimas – „Čipolino nuotykiai“, tačiau jį pristatantis kolektyvas liko nepaminėtas (Gimtoji žemė, 1995-03-25, Nr. 35).
Tik iš vėlesnės publikacijos paaiškėja, kad tai ir buvo „Nykštuko“, dar tebevadinto vaikų dramos būreliu, naujas spektaklis. Žinutėje nurodoma, kad naujo spektaklio premjera įvyko Teatro dienos proga. Kadangi Džanio Rodario pasaka „Čipolino nuotykiai“ publikacijoje pavadinama nauju spektakliu, iš to galima suprasti, kad spektaklių būta ir daugiau, tik jie liko neaprašyti spaudoje, nors kolektyvo veikla jau buvo žinoma. „Ketvirtus metus gyvuojantis dramos būrelis gerai žinomas jauniesiems miesto žiūrovams“, – rašoma pranešime (Gimtoji žemė, 1995-05-02, Nr. 50). Kolektyvas planavo naują spektaklį rodyti vaikų darželiuose, mokyklose, kituose kolektyvuose.
Kolektyvas turi vardą
1996-aisiais minint Teatro dieną vaikai buvo kviečiami į spektaklio premjerą „Žaislų pasaulis“, sukurtą pagal V. Misevičiaus pasaką „Juodojo Džentelmeno galas“ (Gimtoji žemė, 1996-03-23, Nr. 35). Buvo švenčiamas ir „jaunųjų teatro žvaigždžių gimtadienis“.
1996-aisiais spaudoje jau minimas ir kolektyvo pavadinimas. Teatro dienai skirta publikacija taip ir pavadinta: „Nykštukui“ – penkeri“ (Gimtoji žemė, 1996-03-23, Nr. 35).
Pasiteiravus, kaip parinko pavadinimą, režisierė pasakoja: „Pavadinimą išrinkome 1995-aisiais kartu su vaikais. Iki tol veikėme kaip dramos būrelis. Pirmas rajone surengtas teatrų festivalis 1992-aisiais irgi buvo be pavadinimo. Jame parodėme debiutinį spektaklį – V. Žilinskaitės „Nykštukai „Nykštuke“. Tada dar negalvojome, kad kolektyvas turi turėti pavadinimą. Kai 1993-iaisiais pirmą kartą vykome į Lietuvos moksleivių teatrų apžiūrą Vilniuje, vis dar buvome be pavadinimo. O kai 1995-aisiais gavome kvietimą į festivalį „Bildučiai“ Ignalinoje, pakeliui į jį autobuse ir gimė mintis, kad kolektyvui reikia pavadinimo. Kadangi teatras dar tik formavosi, o be to ir pirmasis spektaklis buvo apie nykštukus, nutarėme pasivadinti nykštukų teatru. Kai paaugo pirmieji aktoriai, pavadinime prie „vaikų“ prisidėjo žodis ir „jaunimo“. Užaugome. Iš pradžių net svarstėme keisti pavadinimą, bet nutarėme, kad neverta – mes juk ir toliau dirbame, dūkstame, einame į sceną – tegul lieka „Nykštukas“ (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
1996-ųjų spaudoje atsiranda ir žodis studija, nurodantis, kad kolektyve ne tik vaidinama, bet ir mokomasi scenos meno pagrindų. Sužinoma ir daugiau apie kolektyvo veiklą. „Vaikai jau penketą metų lanko vaikų dramos studiją. Vaidinta įvairiuose moksleivių festivaliuose Utenoje, Ignalinoje, važinėta į rajono mokyklas, darželius“ (Gimtoji žemė, 1996-03-23, Nr. 35). Rašoma, kad spektaklį „Čipolino nuotykiai“ Kultūros rūmuose žiūrėjo per 800 vaikų, o kolektyvą sudaro dvi amžiaus grupės.
Apie naują „Nykštuko“ spektaklį rašyta labai trumpai – jis pavadintas „nuotaikinga atgijusių žaislų istorija“ (Ukmergės diena, 1996-03-30, Nr. 26). Kiek plačiau aptartas studijos gimtadienis, kurį švenčiant vyko diskoteka, skambėjo vaikų sukurtos eilės apie teatrą. Šventėje dalyvavo vaikai iš kaimiškų vietovių Lyduokių, Tulpiakiemio, Atkočių, Taujėnų, Želvos, Vidiškių, Dainavos (Ukmergės diena, 1996-03-30, Nr. 26).
Besibaigiant sezonui „Nykštukas“ „Žaislų pasaulį“ rodė Šešuoliuose. Trumpa žinutė atskleidžia, kad spektaklyje dalyvavo ir popansamblio, kuriam vadovavo Zita Kosmanienė, dainininkai. Su teatralizuota programa planuota gastroliuoti ir po kitus rajono kultūros namus bei mokyklas (Gimtoji žemė, 1996-06-01, Nr. 64).
Festivalio gimimas
1996-ųjų rudenį pradedant naują sezoną ir kviečiant ukmergiškius tapti Ukmergės kultūros centro meno saviraiškos kolektyvų nariais, tarp jų minimas ir vaikų dramos kolektyvas „Nykštukas“, kvietęs 11–13 ir 14–16 metų amžiaus vaikus ir jaunimą (Gimtoji žemė, 1996-09-12, Nr. 108; 1996-10-29, Nr. 128).
Spaudoje pasakojama apie pasiruošimą išvykai į Ignaliną dalyvauti vaikų ir moksleivių teatrų festivalyje, kur planavo rodyti spektaklį „Žaislų pasaulis“. Studijos vadovė T. Kvieskienė tais metais pastebėjo, kad „vaikų teatrai šventėmis nėra lepinami“ (Gimtoji žemė, 1996-10-03, Nr. 117). Matyt, ši aplinkybė prisidėjo prie minties, kad Ukmergei reikia savo vaikų teatrų šventės, gimimo.
Nuo 1997-ųjų kolektyvo vadovė T. Kvieskienė ėmėsi organizuoti vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Nenuoramos“.
Pirmoje „Nenuoramų“ šventėje „Nykštukas“ pristatė V. Bubnio pjesės motyvais sukurto spektaklio „Kaltė“ premjerą. Spaudoje, apžvelgiant festivalį, plačiau pakomentuotas ir ukmergiškių rodytas spektaklis. Rašoma, kad džiugino daug veiksmingų epizodų, aiški „sceninė kreivė iki pat atomazgos“, nors „šlubavo veikėjų kalba“, „kur ne kur paviršutiniškai eita“. Scenografiją spektakliui kūrė Dailės mokyklos mokytoja V. Grigaliūnaitė, muziką – V. Petrikas, V. Šanteriova (Vabalas Kostas. „O karalius nuogas!“, Gimtoji žemė, 1997-04-05, Nr. 38).
1997-ųjų rudenį ukmergiškiai vėl buvo kviečiami papildyti kultūros centre veikiančius kolektyvus, taip pat ir „Nykštuko“ studiją (Gimtoji žemė, 1997-09-09, Nr. 104).
„Nykštukas“ užaugo
1998-ųjų „Nenuoramų“ festivalyje, kuris sutapo su regionine vaikų ir jaunimo teatrų apžiūra, „Nykštukas“ rodė jaunimui skirtą spektaklį „Kaltė“ pagal. V. Bubnio pjesę.
Po apžiūros kolektyvas buvo pakviestas į Vilnių spektaklį rodyti respublikinėje baigiamojoje vaikų teatrų šventėje (Gimtoji žemė, 1998-03-21, Nr. 31). Ukmergiškiai buvo atrinkti iš šešiolikos regioninėje apžiūroje dalyvavusių teatrų, tarp kurių buvo ir didesnių miestų – Kauno, Panevėžio – vaikų teatrai. Respublikinėje šventėje pasirodė tik devyni teatrai, atrinkti iš visos Lietuvos. Tokiame renginyje ukmergiškiai dalyvavo pirmą kartą. Tai rodo kolektyvo įdirbį ir per metus išaugusį lygį.
Pats spektaklis kiek plačiau aptartas publikacijoje „Vakar ir visados – teatras“ (Vabalas Kostas. Gimtoji žemė, 1998-03-26, Nr. 33). Rašoma, kad studija „paskleidė tragiško dūmo“, „spektaklyje yra aiški takoskyra tarp paauglių, tarp vaikų ir tėvų, ne paskutinė vieta meilei, brutalumui, draugiškumui“, kad ieškodami harmonijos vieni jos „ieško ne ten, kur reikia, o kiti skrenda ten, kur nereikia“ (Vabalas Kostas. Gimtoji žemė, 1998-03-26, Nr. 33).
Kitame straipsnyje „Ukmergiškių spektaklis vaikų teatrų šventėje“ (Gaigalaitė Lina, Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29) paminėta jog spektaklyje nagrinėjami naujoko santykiai su klasės draugais. Paauglys, kartą prisiėmęs kaltę už vagystę, apkaltinamas vėl. „Psichologinis klasės draugų spaudimas, kai kurių mokinių priešiškumas naujoko atžvilgiu, praeities klaidų šleifas gniuždo Vilių“ (Gaigalaitė Lina, Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29). Vertingiausia publikacijoje – aktorinių darbų pastebėjimas ir analizė. Pirmą kartą įvardyti pagrindinių vaidmenų kūrėjai: Viliaus vaidmenį atliko Mindaugas Praninskas, Munio – Giedrius Kopūstas. Rašoma: „…aktoriai padeda atskleisti painų jaunimo gyvenimą…“, „Aktualios santykių su teisėtvarka, alkoholio vartojimo temos“, „Jaunieji pjesės aktoriai puikiai atskleidė savo personažų charakterius“, „Patys realiame gyvenime būdami mokiniais, jie ir scenoje galėjo būti savimi, o tai teikė spektakliui tikroviškumo“ (Gaigalaitė Lina, Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29). Straipsnio autorė aptarė ir scenografiją: „Dekoracijos – labai minimalios, kasdieniškos ir pažįstamos: kėdės, suolai, lenta. Tai leido pajusti, kad pats spektaklis yra labai realistinis ir gyvenimiškas“ (Gaigalaitė Lina, Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29). Atkreipė dėmesį į leksiką ir jos poveikį: „…linksma ir gyva šnekamoji kalba, būdinga jaunimui, kuri dažnai prajuokindavo“. Atkreiptas dėmesys, kad vartodami ne norminę leksiką jaunuoliai rodo savo pranašumą. Aptariama raiška: „Visa vaidinimo esmė yra jaunuolių jausmų pasaulio analizė, tad jų išorei teikiama labai nedidelė reikšmė – rūbai kasdieniški, mažai krentantys į akis.“ (Gaigalaitė Lina, Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29).
Tai – viena išsamesnių to meto spaudoje pasirodžiusių spektaklio apžvalgų, turinti analizės bruožų, o svarbiausia, palikusi vertingų žinių apie pastatymą.
Tų pačių metų rudenį, įsibėgėjus naujam teatriniam sezonui, spaudoje rašoma apie naują „Nykštuko“ spektaklį „Bliuzas pirmajai meilei“, sukurtą pagal Trumeno Kapotės „Vaikai gimtadienyje“. Savo įžvalgomis apie spektaklį pasidalijo Kęstutis Česnaitis straipsnyje „Naujų spektaklių šurmulys“ (Gimtoji žemė, 1998-11-14, Nr. 131). Pateikiamas trumpas siužetas – periferijos miestelyje jaunuoliams švenčiant vieno iš draugų gimtadienį, iš kito miesto atvykusi mergaitė, norinti tapti šokėja, sužavi ne vieną vaikiną. Tai iššaukia konfliktą tarp vaikinų ir pavydą tarp merginų. Dar trumpesnė pastatymo apžvalga: „Pasikartojantys bliuzo fragmentai, sceniniai kostiumai mus nukelia į penkiasdešimtuosius metus.“ (Gimtoji žemė, 1998-11-14, Nr. 131). Tačiau paminimi aktoriai, kūrę vaidmenis spektaklyje: A. Vainauskaitė, E. Sudeikis, V. Kopūstaitė, G. Kopūstas, L. Morkūnaitė, M. Praninskas, A. Cicėnaitė, M. Rudokas, L. Pečiulytė, T. Kondratjeva. Scenografiją spektakliui kūrė Laima Spalgėnienė.
Rudenį „Nykštukas“ su šiuo spektakliu dalyvavo tarptautiniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje Rokiškyje.
1999-ųjų „Nenuoramų“ šventėje „Nykštukas“ parodė du spektaklius: vaikų grupė – premjerą „Buratinas“ pagal A. Tolstojaus pasaką „Auksinis raktelis“ ir jaunimo grupė – „Bliuzas pirmajai meilei“, kurio premjera vyko 1998-ųjų rudenį teatrų festivalyje „Bildučiai“ Ignalinoje (Gimtoji žemė, 1999-03-16, Nr. 29).
Teatro dienos šventę, pradėtą švęsti „Nenuoramų“ festivaliu Ukmergėje, „Nykštukas“ pratęsė dalyvaudamas šiai progai skirtame renginyje Birštone, kur rodė „Bliuzą pirmajai meilei“. Iš vienuolikos spektaklyje vaidinusių aktorių keletas buvo abiturientai. T. Kvieskienė išsakė besitikinti, kad jie, atsisveikinę su teatro kolektyvu, taps teatro žiūrovais. Supratimas apie teatrą – tai ta pridėtinė vertė, kurią į gyvenimą išsineša studijos auklėtiniai (Gimtoji žemė, 1999-03-27, Nr. 34).
Nors „Buratino“ premjera nebuvo plačiau aptarta, spektaklis tęsė savo gyvenimą – prasidedant kitam teatriniam sezonui, 1999-ųjų rugsėjo 3-iąją, žiūrovai dar kartą pakviesti į susitikimą (Gimtoji žemė, 1999-09-02, Nr. 100).
Po spektaklio buvo rašoma, kad jame vaidino 27 aktoriai, visų amžiaus grupių: mažiausiųjų, vidutinės ir vyresniųjų, o jauniausiam tuo metu buvo šešeri. Režisierė vaidmenis vaikams parinko atsižvelgdama į jų amžių (Ukmergės diena, 1999-09-07, Nr. 102). Iki tol studija per metus paruošdavo po vieną premjerą.
Kitoje publikacijoje atkreiptas dėmesys, kad Ukmergėje tokių renginių trūksta – „salė vos talpino norinčius pamatyti spektaklį“ (Mokslo metų pradžiai – dovanėlė, Ukmergės žinios, 1999-09-07, Nr. 30).
Savi namai
Naujas sezonas žymi ir naują „Nykštuko“, tuo metu jau turėjusio net 44 narius, gyvenimo etapą. Kolektyvas, prabėgus aštuoneriems veiklos metams, gavo nuolatines patalpas, kur įsirengė studiją su nedidele scena. Tai tapo svarbiu įvykiu, aprašytu spaudoje. (Griškevičienė Rasa. Nykštukas jau turi namus, Gimtoji žemė, 1999-12-11, Nr. 142). „Nykštukui“ paskirtos buvusios kavinės patalpos pirmajame aukšte. Toje pačioje studijoje kolektyvas dirba iki šiol.
„Prieš tai čia veikė kavinė. Įrengdami studiją dirbo ir kultūros centro darbuotojai, ir aktoriai. Dabar turime nedidelę scenelę, kur vyksta pirmieji mažųjų spektakliai. Vėliau, kai atsiranda įgūdžiai, einame į didžiąją sceną“, – pasakoja T. Kvieskienė (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
Studijos atidarymas buvo puiki proga apibendrinti jau nueitą kelią. Rašoma, kad renginio metu buvo parodytos visų dešimties spektaklių, pastatytų per aštuonerius metus, ištraukos. Būtent iš publikacijų apie įkurtuves sužinome pirmojo ir dar dviejų ankstyvųjų kolektyvo pastatymų pavadinimus, savo laiku likusius neaprašytus (Griškevičienė Rasa. Nykštukas jau turi namus, Gimtoji žemė, 1999-12-11, Nr. 142; Juzėnaitė Rosita. „Nykštukas“ atnaujintoje studijoje, Ukmergės žinios, 1999-12-14, Nr. 71).
Po du spektaklius
Jau nuo aštuntojo sezono „Nykštukas“ per metus ėmė ruošti po dvi premjeras per metus – mažųjų ir vyresniųjų grupių.
2000-ųjų „Nenuoramose“ studija pristatė spektaklį „Nepaprastas gimtadienis“ (Gimtoji žemė, 2000-03-18, Nr. 32).
Besibaigiant sezonui Vaikystės šventėje parodė spektaklio „Padauža raganėlė“ premjerą (Gimtoji žemė, 2000-05-27, Nr. 61; Ukmergės diena, 2000-05-27, Nr. 61; 2000-06-01 Nr. 63; Ukmergės žinios, 2000-05-27, Nr. 61). Tai buvo pirmasis spektaklis mažiausiems studijos nariams (Pirmasis spektaklis, Ukmergės žinios, 2000-06-03, Nr. 64).
Sezoną studija užbaigė gastrolėmis Jurbarke, kur vyko tarptautinis vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Vaivorykštė‘2000“. Ukmergiškiai Jurbarke rodė spektaklį „Bliuzas pirmajai meilei“ (Ukmergės žinios, 2000-06-01, Nr. 63).
Pradėdamas devintąjį sezoną „Nykštukas“ mokslo metų pradžios proga pakvietė į spektaklį „Kiauliaganys“ pagal H. K. Anderseno pasaką (Gimtoji žemė, 2000-09-26, Nr. 111; Ukmergės diena, 2000-09-26, Nr. 111).
Dar kartą šį spektaklį pakartojo lapkričio mėnesį – jį skyrė rėmėjams, padėjusiems išvykti į „Bildukų“ festivalį Ignalinoje, kur „Kiauliaganį“ lydėjo sėkmė. Ukmergiškių spektaklis buvo atrinktas vaidinti Vilniuje „Elfų“ teatre (Gimtoji žemė, 2000-11-11, Nr. 130)
Šį spektaklį „Nykštukas“ parodė ir 2001-ųjų „Nenuoramose“ (Gimtoji žemė, 2001-03-15, Nr. 31; Ukmergės žinios, 2001-03-17, Nr. 31).
Prieš baigdamas sezoną dalyvavo Lietuvos jaunimo ir vaikų teatrų šventėje „Šimtakojis“, vykusioje Molėtuose (Gimtoji žemė, 2001-05-17, Nr. 57) .
Sezoną teatras užbaigė vaidindamas Vaikystės šventėje Ukmergėje – čia pristatė spektaklį „Asiliuko Mafino nuotykiai“ (Ukmergės žinios, 2001-05-31, Nr. 62).
Nors teatrą lydėjo sėkmė, jo spektakliai rajono spaudos puslapiuose nebuvo plačiau apžvelgti.
Apvalūs gimtadieniai
Dešimtąjį sezoną „Nykštukas“ pradėjo naujų narių priėmimu (Gimtoji žemė, 2001-09-11, Nr. 106).
Lapkričio mėnesį studija pakvietė į dešimtąjį gimtadienį, kuriame pristatė jaunimui skirtą premjerą „Kadrija“ pagal estų rašytojos Silvijos Ranamos pjesę (Ukmergės žinios, 2001-11-15, Nr. 131; Gimtoji žemė, 2001-11-15, Nr. 133).
Gimtadienio proga studijoje veikė vienos dienos teatro muziejus, kuriame buvo galima pamatyti per dešimtmetį sukauptus kolektyvo diplomus, apdovanojimus, suvenyrus (Nemunaitienė Vilma. Be jų aš būčiau niekas, Ukmergės žinios, 2001-11-13, Nr.130). Vienas reikšmingiausių įvertinimų – 1998-aisiais spektaklio „Kaltė“ pripažinimas vienu iš dešimties geriausių vaikų teatrų spektaklių Lietuvoje.
Tais metais studijoje buvo trys grupės, jas lankė 45 nariai. Teatro vadovė apie darbą su vaikais spaudai sakė: „Jų kūryboje nėra sienos, barjero tarp fantazijos ir realybės. Visos jų fantazijos – tikros. Vaikai neturi išankstinės nuomonės, kaip jie turi atrodyti.“ (Nemunaitienė Vilma. Be jų aš būčiau niekas, Ukmergės žinios, 2001-11-13, Nr. 130).
Režisierė pasidalijo ir savo darbo metodais. Repeticijos nėra vienintelis vaikų užsiėmimas. „Nesistengiu jų per daug apkrauti, kad nedingtų noras kurti, kad liktų vietos žaidimui, nes vaikams žaidimas – tai kūryba.“ (Nemunaitienė Vilma. Be jų aš būčiau niekas, Ukmergės žinios, 2001-11-13, Nr. 130).
Studijos vadovė atkreipė dėmesį, kad kiekvienas vaikas yra savitas, tačiau visus studijos narius vienija saviraiškos poreikis. Jai pačiai teatras – ne darbas, o gyvenimo būdas, o didžiausias pasiekimas – vaikų pasitikėjimas (Nemunaitienė Vilma. Be jų aš būčiau niekas, Ukmergės žinios, 2001-11-13, Nr. 130).
Panašiomis mintimis režisierė dalijosi ir 2021-aisiais, minint „Nykštuko“ trisdešimties metų sukaktį. „Nykštukas“ veikia kaip studija – čia vaikai susiburia ne vienam spektakliui. „Pasiekimas – kad vaikai teatre auga, keičiasi. Atėję maži, nedrąsūs, jie tobulėja scenoje, nebijo pajuokų, pašaipų, nugali baimes, stiprėja, išmoksta bendrauti betarpiškai, savy ugdo atsakingumą, nes spektaklis priklauso nuo kiekvieno. Ne taip svarbu, ar kuris nors iš jų suaugęs taps aktoriumi ar režisieriumi, svarbiausia – tie santykiai, kurių jie išmoksta teatre“, – kalbėjo teatro vadovė (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
Paklausta, kaip užmezga ryšį su vaikais, režisierė atskleidžia: „Teatras, visų pirma, yra fantazijos vystymas. Patys mažiausi žaidžia, nes jie dar nepamiršę žaisti. Todėl, pasiūlius, noriai įsitraukia į žaidimą. Vyresniesiems žaisti sunkiau. Svarbu savo baimių peržengimas. Namuose fantazuoti lengviau. Tam, kad kitiems parodytum, kaip tu fantazuoji, judi, reikia pasitikėjimo savimi. Teatre vaikai mokosi išsakyti savo mintis, nebijoti neigiamos reakcijos, jeigu kažkas nesutinka. Po to ir gyvenime tokiose situacijose jiems būna lengviau.
Pratimus taip pat naudojame, bet juos pateikiu per žaidimus, kuriuos įpinu į repeticijas. Ypač mažiesiems. Nė viena repeticija nebūna tokia pati. Tai – kūryba. Su mažaisiais tai būtina. Nes su griežtomis taisyklėmis gali pakenkti. Jei vaikas bijos, kad kažką ne taip padarys – pasitikėjimo savimi nebus. Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi – tai kelias, kurį eini kartu su vaikais. Ir su vyresniais. Mes didiname scenos meistriškumą, tačiau pratimai – dar ne viskas. Pirmiausia turi būti atviras – kito kelio nėra.“ (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
Nykštuko pasiekimas – premjeros, kurių buvo jau per 30. Kadangi studijoje dirba ne viena grupė, statomi vaikų ir jaunimo spektakliai, tad dažnai per metus būna po dvi premjeras. „Būna, kad pjesės kartojasi. Tačiau pastatymai – ne. Kiti vaikai, kitas laikas. Kiekvieną kartą pjesėje ieškai, kas įdomu, aktualu atėjusiems vaikams ir tam laikui“, – dalijasi T. Kvieskienė (Vasiliauskaitė-Dančenkovienė Skaistė. T. Kvieskienė: „Tu tiki vaiku, vaikas tiki tavimi…“, www.ukzinios.lt, 2021-09-29).
„Nykštuko“ aktoriai vaidina kartu su suaugusiųjų mėgėjų teatrų aktoriais kultūros centro kalėdiniuose spektakliuose.
Svarbus pasiekimas – dalyvavimas „Dainų švenčių“ teatro dienoje 2014 ir 2018 metais, ruošiamasi ir artėjančiai 2024-ųjų „Dainų šventei“.
„Nykštukas“ 2002 m. priimtas į Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungą. Šiuo metu teatras turi antrą kategoriją. Teatriniame pasaulyje tai – aukštas įvertinimas.
2014-aisiais „Nykštukas“ šventėje „Tegyvuoja teatras“ apdovanotas „Ryškiausio vaikų teatrinės kultūros skleidėjo“ nominacija.
2016-aisiais festivalis „Nenuoramos“ gavo nominaciją „Ryškiausias vaikų ir jaunimo teatrų festivalis Lietuvoje“, o šiemet festivalis šioje nominacijoje už 2022 metus apdovanotas dar kartą.
Pasiekimas ir ryšys, kuris išlieka visam laikui, – nuo vienų linkėjimus režisierei perduoda tėvai, kiti, grįžę iš didmiesčių ar užsienio, patys užsuka aplankyti. Dar kiti, grįžę po mokslų į Ukmergę ir jau tapę tėveliais, atveda savo vaikus. Didelis ryšys – per „Nenuoramų“ šventes. Į jas buvę teatralai ateina su savo šeimomis.
Autorės nuotr.
Prie šio straipsnio pridedamos laikraščių „Ukmergės žinios“, „Gimtoji žemė“ ir „Ukmergės diena“ publikacijų nuotraukos:
Ukmergės žinios, 1999-09-07, Nr. 30; 1999-12-14, Nr. 71; 2000-06-03, Nr. 64; 2001-05-31, Nr. 62; 2001-11-13, Nr. 130;
Gimtoji žemė, 1991-09-14, Nr. 78; 1995-05-02, Nr. 50; 1996-03-23, Nr. 35; 1996-10-03, Nr. 117; 1998-03-21, Nr. 31; 1999-03-27, Nr. 34; 1999-09-02, 100; 1999-12-11, Nr. 142;
Ukmergės diena, 1998-03-14, Nr. 29.
