Linas KAVALIAUSKAS
Ukmergės Vyčio 1002-osios šaulių kuopos vadas
Pagerbiant laisvės kovotojus pravartu pakeliauti partizanų keleliais. Juk vienas iš svarbesnių istorijos pažinimo ir išsaugojimo būdų – tai gyvas dalyvavimas edukacijose.
Taip susiklostė, kad iš Taujėnų į skirtingas puses veda septyni keleliai. Vykstant partizaniniam karui jais vaikščiojo visi, kas tik gyveno miestelyje. Vaikščiojo ir partizanai.
Vieną iš darganotų vasario mėnesio savaitgalių kelios dešimtys patriotiškai nusiteikusių žmonių rinkosi Taujėnuose, kur startavo pėsčiųjų žygis „Garbėnų partizanų keleliais“. Prastas oras turbūt buvo pats geriausias partizanams, nes visi stribai sėdėjo stribynuose.
Vasario 16-osios išvakarėse ėjome pirmuoju keleliu Garbėnų link, o šį maršrutą pavadinome partizano Jono Kadžionio-Bėdos, kuris kaip tik šiomis dienomis šventė 95-erių metų jubiliejų, garbei. Jis kilęs iš Piktagalio, Kavarsko valsčiaus seniūnijos, bet jo žmona partizanė Malvina Gedžiūnaitė-Sesutė kilusi iš Garbėnų kaimo, kuris priklausė Taujėnų valsčiui, o dabar Kavarsko seniūnijai, bet Taujėnų parapijai.
J.Kadžionis sako, kad paskutinis šių kraštų partizanas buvo Pranas Jurkėnas-Eimutis, žuvęs 1953 m. birželio 30 d. Tuo metu Jonas jau buvo suimtas.
Bet iš tiesų, paskutinis šių kraštų partizanas yra pats J. Kadžionis-Bėda, iškalėjęs visus jam paskirtus 25-erius metus ir po to išbuvęs tremtyje, o dabar dar besirūpinantis savo bendražygių atminimo įamžinimu. Neseniai jis parašė atsiminimų knygą „Per skausmo pelkes“. Tad maršrutui suteiktas pavadinimas yra pagarba daug nusipelniusiam žmogui. Deja, dėl peršalimo J. Kadžionis-Bėda negalėjo atvykti, nors ir labai norėjo.
Žygyje nueitas 20 km maršrutas – aplankytos slėptuvės, kryžiai, partizanų žuvimo ir palaidojimo vietos. Pusiaukelėje žygeivius sušildė partizaniška košė ir arbata, skambėjo laisvės gynėjų dainos. Džiugu, kad gausiai žygyje dalyvavo Taujėnų gimnazijos moksleiviai, su kuriais kartu žygiavo šios ugdymo įstaigos direktorė Loreta Zdanienė bei mokytojai.
Dėkoju žygio iniciatoriui Sauliui Nefui, organizatoriui Tadui Kaziūnui, Kęstučiui ir Astai Jarmalavičiams už gardžią košę. Ir taip pat – visiems žygeiviams, nepabūgusiems prasto oro.
