Pirmadienį Vyriausybės rūmuose vyko Pasaulio tautų teisuolių apdovanojimų ceremonija.
Apdovanotos keturios šeimos per Holokaustą gelbėjusios žydus. Tarp jų – Kazimieras Ruzgys ir Marcijona Ruzgienė, kurių seniai nebėra tarp gyvųjų. Šį apdovanojimą atsiėmė jų dukra ukmergiškė Stasė Staputienė.
Pasaulio tautų teisuolio vardas suteikiamas nežydų kilmės asmenims už žydų gelbėjimą per Holokaustą nesiekiant sau naudos. Jį suteikia speciali komisija.
Pasaulio tautų teisuoliams įteikiami apdovanojimai ir suteikiama privilegija ant sienos Yad Vashem Teisingumo sode Jeruzalėje iškalti savo vardą. Izraelyje, Teisuolių alėjoje, jų garbei pasodinamas medis.
Šį vardą yra gavę beveik 28 tūkst. žmonių iš 51-os šalies, iš jų daugiau kaip 920 – Lietuvos piliečiai.
Pasaulio tautų teisuolių medalius ir diplomus keturioms lietuvių šeimoms pirmadienį įteikė viešėjęs Yad Vashem Holokausto memorialo pirmininkas Dani Dayan, sveikino ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė.
Priėmė lemiamą sprendimą
Ukmergėje gyvenančios 86-erių metų S. Staputienės gyvenimo istoriją prieš bemaž aštuonerius metus esame aprašę „Ukmergės žinių“ puslapiuose.
Moteris išsaugojo vaikystės prisiminimus, kai jos tėveliams reikėjo priimti lemtingą sprendimą – priglausti visiškai svetimas žydaites. Tėvai puikiai suprato, kad jei ši tiesa išaiškėtų, visi būtų pasmerkti mirčiai.
Apie tai moteris pasakojo ir atsiimdama garbingą apdovanojimą. „Buvo vokiečių aiškiai pasakyta: ras – sušaudys visą šeimą“, – kalbėjo S. Staputienė.
Įvaikino giminaičiai
K.Ruzgys ir M. Ruzgienė, kuriems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, – S. Staputienės įtėviai. Ji buvo įvaikinta, o kita mergaitė – Genovaitė – priglausta. Abi buvo įtėvių giminaičių dukros.
Kaltinėnų valsčiuje (dabar Šilalės rajonas) gyvenančių bevaikių Ruzgių šeimoje Stasė atsidūrė sulaukusi vos septynių dienų. Jos tikra mama mirė po komplikuoto gimdymo.
Našliu likęs tėvas apsisprendė mažylę palikti mirusios žmonos brolio K. Ruzgio šeimai. Jiedu su žmona Marcijona gyveno pasiturimai, turėjo tvarkingą ūkį – poros namai buvo išnuomoti kaimo mokyklai.
Po kelerių metų Ruzgių namuose atsirado ir giminaičių dukra Genutė, tapusi mylima Stasės seserimi, o vėliau ištvėrusi visus likimo šeimai mestus išbandymus.
Priglaudė žydaites
S.Staputienė pasakojo, kad jai buvo 9-eri, kuomet į jų vienkiemį atėjęs geras pažįstamas paprašė neeilinės paslaugos – priglausti žydaitę. Buvo 1944-ųjų balandis, Lietuvai – nacistinės okupacijos metas.
Stasė tik vėliau, jau suaugusi, suprato, koks sunkus tuomet turėjęs būti šeimos apsisprendimas. Ruzgiai nutarė žydaitę vardu Bronė priglausti. „Prisimenu, visa šeima buvo sukviesta į pasitarimą ir turėjo prisiekti, kad niekam neprasitars apie priglaustą moterį“, – pasakojo S. Staputienė.
Mano, kad tėvai labiausiai baiminosi dėl jos, jauniausios šeimos narės, sugebėjimo išlaikyti paslaptį: „Juk buvau maža, galėjau kam prasitarti, o už tai šeima būtų sušaudyta.“
Atvežta maždaug 30-ies metų žydaitė Bronė buvo apgyvendinta namo palėpėje, kur laikyti grūdai. Tačiau po dienos moteris paprašė priglausti ir jos dukrelę Renutę.
Tačiau 6-erių metukų mergaitę paslėpti nebuvo labai paprasta. „Juk ji vaikas – kaip paaiškinti, kad visą laiką turi tyliai tūnoti. Mes į lauką, ir ji nori su mumis. Būdavo atvejų, kad ir mamos nebeklauso, pradeda verkti. O jei tokiu metu kas ateina ar jau atėjusi kokia kaimynė sėdi, tai mano pareiga buvo pro kitas duris užlipti prie jų ir padėti Renutės mamai dukrą nuraminti“, – prisimena ukmergiškė.
Nors Ruzgiai gyveno vienkiemyje, tačiau – neatokiame. Namas stovėjo šalia tilto per Akmeną, kuriuo neretai eidavo ir pažįstami, ir nepažįstami žmonės, tad mažąją žydaitę teko sergėti nuo pašalinių akių.
Pokariu – tremtis
Žydaites Ruzgiai namuose glaudė apie pusę metų – nuo 1944-ųjų balandžio iki lapkričio mėnesio. Pasibaigus karui vėliau jos emigravo. O pačių gelbėtojų šeimai teko patirti tragišką tremtinių dalią – 1948 metais juos išvežė į Sibirą. Stasė tuomet buvo 12-os.
Pasakojo, kad prasidėjus masiniams trėmimams nujautė: ateis ir jų eilė. Pagal sovietinius standartus šeima buvo pernelyg turtinga. Mokyklai nuomojo namą, turėjo 10 hektarų žemės. Tik gerokai vėliau sužinojo – tėvelis buvo partizanų ryšininkas, gal ir apie tai kažkokie gandai nutekėjo…
Prisimena Stasė, kad šeima nutarė slėptis. Tremties naktį tėvo namuose nebuvo – tik mergaitės ir mama. Čia jas ir pažadino NKVD-istai. Liepė krautis daiktus. Vienas lietuvis pašnibždėjo: mergaites galėtų paleisti. Bet seserys nutarė mamos nepalikti.
Kai visi tremčiai surinkti žmonės buvo uždaryti atskiroje didelėje patalpoje, prisimena, atėjo žmogus nuo tėvo. Perdavė jo klausimą: „Ką daryti – ar ateiti pasiduoti, ar likti slapstytis?“ Šeima priėmė sprendimą – tegul lieka. Tiesa, po 6-erių metų slapstymosi ir vargų Lietuvoje, jau po Stalino mirties, tėvelis pats nuvyko pas savo ištremtą šeimą.
1948-ųjų gegužės 22 dieną tremtinių vagonas pajudėjo Sibiro link. Ten gyvenimą pradėti buvo labai sunku. Tačiau per stebuklą pavyko užmegzti naudingus ryšius – Ruzgytės išvengė alinančio miškų kirtimo darbo, tapo siuvėjomis ir galėjo duonos kąsniu aprūpinti mamą ir kartu ištremtą gerokai vyresnį tėvo brolį.
Vienus metus šios istorijos herojė padėjo seseriai siūti, po to atsirado galimybė eiti į mokyklą.
Susirado gelbėtojus
Po šešerių metų į Sibirą kaip savanoris tremtinys pas šeimą atvyko K. Ruzgys, tad grįžo į Lietuvą jau visi kartu 1957-ųjų rugsėjo 16-ąją.
S.Staputienė pasakojo, kad 1965-aisiais jos tėvelius pasiekė laiškas iš Klaipėdos. Susiradusi savo buvusius gelbėtojus jį parašė žydaitė Bronė. Vėliau šeima dar kurį laiką susirašinėjo su Izraelyje gyvenančia jos dukra. Ryšys kuriam laikui buvo nutrūkęs, o vėliau atsinaujino.
Stapučių šeima Ukmergėje apsigyveno beveik prieš penkis dešimtmečius.
S.Staputienės tėveliai po mirties buvo apdovanoti „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“. 2002 metais jį įteikė šalies prezidentas Valdas Adamkus.
Tačiau kadaise išgelbėta žydaitė Chaya Landou, Ruzgių šeimoje vadinta Renute, pastarąjį dešimtmetį dėjo visas pastangas, kad jos gelbėtojams būtų suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Ši procedūra nėra labai greita – prireikė ne vienų metų.
Moteriai dabar 83-eji metai, ji laiminga, kad pagaliau teisingumas įvykdytas, o jos gelbėtojų pavardė įrašyta šalia kitų Pasaulio tautų teisuolių.
Pirmadienį atsiimant garbingą apdovanojimą ukmergiškę S. Staputienę lydėjo gausus būrys artimųjų. Moters sūnus Dainius jau daug metų gyvena JAV, dukra Silvija – Anglijoje, Londone, sūnus Aidas – Mažeikiuose. Šeimai didžiulė garbė žinoti apie kadaise senelių priimtą bebaimišką sprendimą. Dabar jie rūpinasi, kad šis faktas būtų įamžintas senelių gimtinėje, Šilalės rajone.
