Šalyje sparčiai didėjant kapinių plėtrai ir vis labiau trūkstant laisvų kapaviečių, Aplinkos ministerija užsimojo spręsti šią problemą. Svarstant, kaip patikslinti Žmonių palaikų laidojimo įstatymą, visuomenė kviesta išsakyti nuomonę apie galimus laidojimo būdus, kurie padėtų taupiau naudoti kapinėms skiriamą žemę.
Ukmergės miesto seniūnas Žilvinas Dirsė mano, kad labai daug ko prigalvoti būtų sudėtinga. Vienintelis būdas, kaip galėtų būti taupoma žemė, skirta kapinėms, pasak jo, – pelenų išbarstymo laukai.
Seniūnas mano, kad tai – ateities sprendimas, kuris galbūt kada nors tikrai pasitvirtins.
Šiuo metu galimi du palaikų laidojimo būdai – užkasant arba kūną kremuojant. Urna su pelenais gali būti statoma kolumbariume arba užkasama šeimos kape.
Kaip taupyti žemę
Pelenų išbarstymo laukai – naujovė, apie kurią vis dažniau diskutuojama. Ž. Dirsė mano, kad ateityje visuomenė tikriausiai ją priims ir susitaikys, nes kitokių būdų, kaip taupyti žemę, nelabai ir esama.
O gal galima būtų mažinti šeimos kapo plotą? Seniūnas primena, kad šeimos kapo plotas yra 2,80×2,50 metro, o vieno asmens kapas – 2,80×1,80 metro. Mažesnis plotas amžinajai vietai – nelabai įmanomas. Tiesa, pastebi, kad vienam asmeniui skirti kapai – retesni. Net jei žmogus ir neturi savo šeimos, laidojamas šeimos kape.
Pasak seniūno, ramybės periodas, kada į tą pačią vietą negalima laidoti kito velionio – 25-eri metai. Manoma, kad per tiek laiko karstas suyra.
Seniūnas Ž. Dirsė yra girdėjęs ne vieną atvejį, kai šeimos susipyksta dėl laidojimo vietos. Ypač daug nesutarimų kyla, kai po mirties į vieną kapą norima suguldyti išsituokusią porą.
Tuomet be ginčų ne visada apsieinama, o paskutinį žodį taria asmuo, kuris yra įrašytas kaip prižiūrintis kapą. Toks įrašas laidojimų knygoje yra būtinas.
Priežiūra kartais perdėta
Seniūnas sako turintis savo nuomonę apie Lietuvoje egzistuojančią kapinių priežiūros tvarką. Mano, kad daugeliu atveju ji perdėta. Per dideli paminklai, per daug gėlių ir kartais akivaizdžiai per didelis dėmesys kapo priežiūrai. Mano, kad visa tai turėtų būti paprasčiau. Tokiam požiūriui pritaria ir kunigai, su kuriais jam tenka bendrauti. Anot jų, mirusiajam reikia maldų, bet ne paminklų ir gėlių.
Ž. Dirsė sako pastebintis, kad yra žmonių, kuriems kapai – tarytum laisvalaikio praleidimo forma, o tai, mano, – nėra gerai. Nuolatinis, kartais net kasdienis trepinėjimas ir kapo gražinimas esą – ydingi dalykai. Filosofiškai žiūrint, tai – mirusiųjų pasaulio drumstimas. Iš kitos pusės – kai gretimas kapas yra išpuoselėtas, lyg ir nejauku, kai ant tavojo prikritę rudeninių lapų.
„Kol nepasikeis požiūris į laidojimą, tol ši situacija tokia ir liks“, – savo pastebėjimu dalijasi seniūnas.
Pašnekovas pritaria nuostatai, kad ateinanti jaunoji karta tikrai nebeturės tiek laiko, galimybių ir noro rūpintis artimųjų kapais. Išeitis bus viena – tuo rūpinsis samdomi žmonės. Mano, jog tikriausiai daugės šias paslaugas teikiančių verslų.
Aptvarko, atveža smėlio
Kaip artėjančioms mirusiųjų šventėms ruošiamasi Ukmergės kapinėse, kokie darbai atliekami?
Seniūnas pasakojo, kad viena iš tradicinių užduočių – į kapines atvežti smėlio. Nors senosios tradicijos keičiasi, smėlis kapavietėms pagražinti vis dar naudojamas ir tvarkytojams jo vis dar reikia.
Taip pat seniūnija stengiasi pasirūpinti, kad dažniau būtų ištuštinami atliekų konteineriai.
Už pašalpas atidirbantys asmenys prieš šventes nušluoja kapinių keliukus, aprenka šiukšles nuo apleistų kapų.
Galvoja apie plėtrą
Nors Ukmergėje jau prieš kelerius metus buvo patvirtinta tvarka, pagal kurią kapavietė gali būti pripažinta kaip neprižiūrima, seniūnui neteko girdėti, kad bent vienas kapas būtų taip įvardijamas. Net ir nuo apleistų kapelių prieš mirusiųjų šventes yra kas nurenka šakas, nugrėbsto lapus ar padeda plastikinę gėlę.
Pasak Ž. Dirsės, populiariausios Ukmergėje yra Dukstynos kapinės. Nors kol kas jose vietos dar yra, galvojama ir apie šių kapinių plėtrą. Tam ateityje teks išpjauti medžius, nutiesti takus.
Pastaraisiais metais šiose ir kitose kapinėse galima rasti priemones jų tvarkymui – specialiame stende sukabinti grėbliai, šluotos, kibirėliai.
Tačiau seniūnas pastebi, kad šie daiktai labai greitai dingsta – jie tiesiog pavagiami. Ž. Dirsei teko vadovauti kaimiškai seniūnijai. Jo pastebėjimu, kapų priežiūrai reikalingi seniūnijos nupirkti įrankiai ten dingsta rečiau.
Tarp ydingų dalykų, pastebimų kapinėse, seniūnas atkreipia dėmesį ir į važinėjimą kapinių teritorijoje, kai tai tikrai nėra būtina…
Gali spręsti savivaldybės
Tačiau grįžkime prie šio straipsnio pradžioje išsakytų minčių apie pelenų išbarstymo laukus. Juk tokiu atveju nereikėtų nei žemės kapui, nei paminklo, nei kolumbariumo, nei smėliuko, nei gėlių…
Apie tai plačiau pasiteiravome šią sritį kuruojančioje Aplinkos ministerijoje.
Šios ministerijos Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės atsiųstame atsakyme rašoma, kad tokį lauką gali įsteigti kiekviena savivaldybė, nes kapinių priežiūros organizavimas – savarankiška savivaldybių funkcija. „Kiekviena savivaldybė pati sprendžia, ar kapinėse steigti pelenų barstymo lauką“, – teigiama atsakyme.
Lietuvoje jau yra viena tokia unikali teritorija – pelenų barstymo laukas Liepynės kapinėse, Vilniaus miesto savivaldybėje.
Pagal galiojančius teisės aktus toks laukas gali būti tik kapinėse.
O jei atsirastų norinčiųjų pelenus išbarstyti, pavyzdžiui, mirusiojo sodyboje? Arba jūroje ar upėje? „Žmonių palaikų laidojimo įstatymas nenumato tokio laidojimo būdo, kai kremuoti žmogaus palaikai išbarstomi ne kapinėse“, – atsakė Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės vyr. specialistė Vaiva Rumbutienė.
Tiesa, jei mirusysis laikėsi krikščioniškų nuostatų, apie pelenų išbarstymą net ir kapinėse esančioje specialioje vietoje geriau pamiršti. Pasirodo, tokiai vietai prieštarauja dvasininkija.
Pasak Vyskupų konferencijos atstovų, tai yra akivaizdi nepagarba mirusiajam, o toks asmuo, vadovaujantis teisės nuostatais, krikščioniškai nelaidotinas.
