Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, įkurtame monsinjoro Alfonso Svarinsko, savaitgalį vyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė.
Pirmiausia pokario partizanai buvo pagerbti Dukstynos kapinėse. Čia ilsisi ir pats parko įkūrėjas monsinjoras A. Svarinskas. Tai jis buvo sugalvojęs kiekvieną vasarą Kadrėnuose įkurtame parke surengti atminimo renginius, į kuriuos sukviesdavo rezistentus, dvasininkus, istorijos mylėtojus iš visos Lietuvos.
Dabar šią kilnią tradiciją puoselėja monsinjoro draugai ir bičiuliai.
Šios šventės kasmečiai rėmėjai: kardinolas Sigitas Tamkevičius, vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas Eugenijus Bartulis ir Ukmergės meras Rolandas Janickas.
Vienas iš svarbiausių renginio akcentų – naujų atminimo koplyt-stulpių pašventinimas.
Koplytstulpiai skirti dviem mūsų šalies dvasiniams šviesuliams – dviem vyskupams atminti.
Vienas iš jų – vyskupas kankinys Vincentas Borisevičius, nukankintas ir sušaudytas prieš 75-erius metus.
„Nepaprasta buvo jo kančia“
Vyskupas V. Borisevičius gimė 1887 m. lapkričio 23 d. Vilkaviškio krašte, pamaldžių katalikų šeimoje. Joje užaugo keturi sūnūs ir penkios dukterys. Du sūnūs – Kazimieras ir Vincentas – baigę pradžios mokyk-lą, išvyko į Sankt Peterburgą, kur kartu su kitais lietuviais mokėsi Šv. Kotrynos gimnazijoje. Vėliau broliai mokėsi Seinų kunigų seminarijoje.
Baigęs studijas, Vincentas 1910 m. buvo įšventintas į kunigus. Grįžęs į Lietuvą, paskirtas dirbti Kalvarijos parapijos vikaru. Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją. Su kitais lietuvių pabėgėliais dirbo pastoracinį darbą.
1918 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Marijampolės gimnazijos kapelionu. Seinų kunigų seminarijoje dėstė moralinę ir pastoralinę teologiją.
1927 m. įsteigus Telšių kunigų seminariją, tapo jos rektoriumi. 1928 m. vasario 16 d. V. Borisevičiui suteiktas prelato titulas. 1927–1940 m. jis dirbo Telšių kunigų seminarijos profesoriumi ir rektoriumi. Aktyviai dalyvavo Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikloje. Mokėjo lotynų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbas. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.
V.Borisevičius vyskupu konsekruotas 1940 m. kovo 10 d. 1944 m. sausio 21 d. paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru.
Genocido metu prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daugelis Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas V. Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. Vyskupas niekada nebuvo abejingas smurtui, žudymams, gelbėjo visus, kuriems grėsė persekiojimas ar mirtis.
Sovietams okupavus Lietuvą, pasisakė prieš Bažnyčios persekiojimą. 1945 m. pabaigoje ir 1946 m. pradžioje slapta gyveno pas kunigą Klemensą Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti šv. Mišių. 1946 m. ryžosi grįžti į Telšius. Tais pačiais metais suimtas, kalintas ir kankintas, galiausiai nuteistas mirti. 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas ir užkastas Tuskulėnuose, Vilniuje. Seseriai buvo pranešta, kad brolis mirė.
1989 m. tuometė Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.
1999 m. rugsėjį vyskupo palaikai surasti ir perlaidoti Telšių vyskupijos katedros kriptoje. V. Borisevičius – kandidatas į palaimintuosius, beatifikacijos byla pradėta 1991 m.
Vyskupas prisimenamas kaip labdarys, vargstančiųjų globėjas. Buvo pasirengęs visada padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos. Meilė Dievui ir artimui jam buvo svarbiausia – padėjo nacių kalinamiems sovietinės armijos belaisviams ir vokiečių nacių kariuomenėje tarnaujantiems sužeistiems kariams. Daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo iš Telšių geto. Pokary šelpė Lietuvos partizanus. Jis – tikras maldos vyras, ištikimybės aukštiesiems idealams ir artimo meilės darbų darymo pavyzdys.
„Nepaprasta buvo jo kančia. Jo kameros draugai stebėjosi, kaip vyskupas atlaiko kasdienius tardymus“, – apie V. Borisevičiaus auką prie savaitgalį jam atidengto paminklo kalbėjo vyskupas Jonas Kauneckas.
Pažymėjo, kad dauguma jo tardymo archyvinių dokumentų buvo sunaikinta. Nebuvo žinoma net tiksli jo nužudymo vieta.
Koplytstulpio autorius – skulptorius Algirdas Varžinskas.
Laiko ženklas Lietuvai
Kita iškili asmenybė, kurios atminimui parke pastatytas koplytstulpis, – arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Šiemet minimos jo 110-osios metinės ir 30-ies metų po mirties sukaktis.
J.Steponavičius gimė 1911 m. spalio 18 d. Miciūnuose, Baltarusijoje. 1930–1936 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje ir Vilniaus universitete. 1936 m. įšventintas kunigu. Nuo 1939 m. Palūšės, vėliau – Naujojo Daugėliškio, Adutiškio parapijų klebonas.
Nuo 1953 m. buvo bandomas verbuoti KGB. 1955 m. nominuotas tituliniu Antarado vyskupu. Nuo 1957 m. – Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkasis administratorius.
Atsisakęs šventinti į kunigus įtariamus bendradarbiavimu su KGB klierikus, paklusti sovietų valdžios reikalavimams uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, rengti rekolekcijas, atlaidus, jaunimui dalyvauti bažnytinėje veikloje, 1961 m. nušalintas nuo vyskupo pareigų ir ištremtas į Žagarę. Čia ėjo altaristo pareigas, rėmė pogrindinę bažnytinę veiklą.
1987 m. Apaštalų Sostas suteikė jam jurisdikciją Vilniaus arkivyskupijoje iki gyvos galvos, bet, sulaukęs 75-erių m., atsistatydino ir ėjo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas. 1989 m. pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupijos ordinaru. Tais pačiais metais pašventino tikintiesiems grąžintą Vilniaus arkikatedrą baziliką.
1999 m. po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. 2017 m. pradėta beatifikacijos byla.
„Šis žmogus buvo laiko ženklas Lietuvai“, – pasakodamas apie vyskupą J. Steponavičių kalbėjo kunigas Nerijus Pipiras.
Koplytstulpį pašventino vyskupas E. Bartulis. Šio atminimo ženklo autorius – Vytautas Ulevičius.
Dar vienas akmuo, parke atidengtas praėjusią savaitę, įamžino Lietuvos partizanų apygardas, veikusias Lietuvoje 1949–1950 m. Šio įamžinimo iniciatorė – Ukmergės rajono savivaldybė.
Į susirinkusiuosius su padėka kreipėsi Ukmergės meras R. Janickas, pažymėdamas, kad partizanų parkas tapo mūsų šalies dvasios milžinų atminimo vieta.
Pašventinus vyskupų atminimui skirtus atminimo ženklus, susirinkusieji rinkosi į šv. Mišias po atviru dangumi. Jų metu pamokslą sakė vyskupas E. Bartulis, giedojo solistas Mindaugas Zimkus.
