Lietuvos kaimo žmonės koronavirusine infekcija apsikrečia rečiau negu mieste, mat šeimos ūkiuose ūkininkaujantys žemdirbiai beveik nekontaktuoja su žmonėmis iš kitų ūkių.
Tačiau baimė susirgti COVID-19, ypač žemės ūkio bendrovėse, didesnė, nes kitaip nei daugelyje miestų įmonių, pakeisti fermose dirbančių darbuotojų, jeigu jiems tenka izoliuotis, nėra kam.
Sergamumas žemas, bet prekyba sumenkusi
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas Vidas Juodsnukis Alfa.lt sakė, jog kaime koronaviruso pandemija yra išplitusi mažiausiai. „Vis dėlto kaimuose ūkininkai mažiau bendrauja, tai vienetai serga. Galbūt jie prekybos centruose ar kur, jie patys nežino, užsikrėtė. Bet šiaip kaime žmonės tikrai rečiau serga negu mieste, – mano jis. – Visa istorija rodo, kad kaime žmonės per visas pandemijas išlikdavo sveikiausi ir išsaugodavo tautos genofondą.“
V.Juodsnukis įsitikinęs, jog kaime sirgti COVID-19, izoliuotis ir dirbti pandemijos sąlygomis netgi lengviau negu mieste. „Ten (kaime – red.) žmonės užsiėmę savo darbais ir tenka girdėti, jog kai kurie net nežino apie tikrąjį pandemijos mastą, nes beveik su niekuo iš šalies nebendrauja. Kaime, jeigu kas ir suserga, dažniausiai lengva forma. Tiesa, viena ūkininkų šeima iš Marijampolės rajono buvo susirgusi, tai vyresnio amžiaus žmonės sunkiau sirgo, reikėjo ir lašelinių, ir medikų pagalbos. Bet ūkininkai šeimomis gyvena, tai visą darbo krūvį tuo metu vežė jaunimas“, – pasakojo šeimos ūkininkų lyderis.
Jo nuomone, tragedijos dėl koronaviruso pandemijos kaime tikrai nėra, tik dėl bendros situacijos šalyje kiek sumažėjo ūkininkų pajamos. „Ūkininkų turgeliuose prekyba sumažėjo beveik trečdaliu. Pavasarį žmonės labai pirko, nes tikėjosi žiemai sukaupti maisto atsargas, o dabar daugelis neturi stabilių pajamų, tai prekyba sumenkusi“, – sakė V. Juodsnukis.
Jis piktinosi, kad šeimos ūkininkų nepasiekia informacija apie valstybės paramą nuo pandemijos nukentėjusiems žemdirbiams. Nesinaudojantieji internetu apie ją esą nežino nieko. „Nacionalinė mokėjimo agentūra administruoja visą paramą žemdirbiams, bet Žemės ūkio konsultavimo tarnybos tinklas pritaikytas labai siauram žemdirbių ratui, keliems tūkstančiams (stambių – red.) ūkininkų. O mes visi (smulkieji – red.) praktiškai sėdime be informacijos. Ne visi smulkieji ūkininkai gali prie kompiuterio prieiti, ne visi paramos programose dalyvauja, tai yra problema“, – sakė V. Juodsnukis.
Jo teigimu, šeimos ūkininkai negauna paramos ir todėl, kad nesugeba ar neturi galimybių buhalterijos dokumentais pagrįsti, kad per pandemiją trečdaliu sumenko jų pajamos, nors tai esą akivaizdu. „Visa parama eina į bendroves ir stambų ūkį“, – tvirtino šeimos ūkininkų atstovas.
Neturi kuo pakeisti susirgusių darbuotojų
Nerimo dėl pandemijos kiek daugiau didelėse žemės ūkio bendrovėse, kur, susirgus keliems darbuotojams, tenka izoliuotis visam kolektyvui ir tokiu atveju nėra kam pakeisti „iškritusių“ darbuotojų.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis pastebi, jog kaimo žmonės kantresni, tylesni, todėl apie juos per šią pandemiją mažiau girdėti, nors COVID-19 serga ir žemdirbiai.
„Yra susirgusiųjų, be abejo, yra. Bet vienaip ar kitaip bandome saugotis, laikomės rekomendacijų, nelakstome po Lietuvą ir po užsienius. Stengiamės į ūkio teritoriją, juolab į fermas, neįsileisti pašalinių žmonių. Kas atveža produktus, priedus, pašarus, palieka juos sutartose vietose, kad nebūtų kontakto“, – Alfa.lt pasakojo J. Sviderskis.
Jo teigimu, žemdirbiai daro viską, ką ir kiti, laikosi tų pačių taisyklių kaip ir miesto žmonės, tačiau užsikrėsti bijo labiau.
„Jeigu koronavirusine infekcija užsikrėstų kokiame nors fabrike, kad ir nedideliame, žmonės išeitų į prastovas, gautų pašalpas. O mums, ypač gyvulininkystės ūkiui, daug sunkiau. Nepašertų ar nepamelžtų karvių juk nepaliksi. Tai mes šito labiausiai bijome, nes pamainos, kitaip nei fabrike, nėra. Be to, gyvulys pripranta prie žmogaus, kad ir prie to paties kerdžiaus, kuris suvaro gyvulius į melžimo aikšteles. Jis pažįsta gyvulio charakterį ir gyvulys pažįsta savą kerdžių. Pastatyk kitą žmogų, ir gyvulys iš karto tampa neramus. Todėl tikrai labai bijome šios pandemijos“, – prisipažino J. Sviderskis.
Pasak jo, kaime sunku įgyvendinti valdžios rekomendaciją, susirgus vienam darbuotojui, keisti visą pamainą. „Nėra kuo pakeisti. Kaime tiek žmonių nėra. Žinoma, yra vienas kitas pakaitinis. Bendrovėse nėra vergovės. Išeina žmonės ir atostogų, ir sekmadieniais, ir švenčių dienomis ilsisi. Tai savame rate atsiranda pavaduojantis žmogus. Bet iš Užimtumo tarnybos iš karto žmogaus nepaimsi ir jo neįdarbinsi dviem savaitėms tokio darbo dirbti. Tai bandome visaip suktis. Jeigu iš keturių užsikrėtė vienas, tai likę trys dirba išlaikydami reikiama atstumą. Tikrinamės ir visaip kovojame, saugomės, nes nėra kuo pakeisti mūsų žmonių“, – tikino J. Sviderskis.
Pasak jo, koronaviruso židinys vienoje kitoje žemės ūkio bendrovėje kilo, tačiau didžiulio protrūkio, kurio nebūtų pajėgta suvaldyti, kol kas nepasitaikė. Jis taip pat tvirtino, jog kaime atskirties nėra, susirgusius žmones artimieji nuosavu transportu nuveža į mobiliuosius punktus atlikti testų ar prireikus – į ligoninę.
Netiki sąmokslais ir stebuklingu vandeniu
J.Sviderskis, be kitko, tvirtino, jog kaimo žmonės nekantriai laukia vakcinos nuo COVID-19 ir netiki sąmokslo teorijomis apie vakcinos žalą ar juo labiau vieno liūdnai pagarsėjusio politiko ir verslininko reklamuojamu ir parduodamu vandeniu, neva padedančiu sukurti imunitetą nuo COVID-19.
„Kaimo žmonės dėl vakcinos, kaip ir daugeliu kitų klausimų, yra nuosaikesni. Jie netiki tais pliurpalais ir mineraliniu vandeniu, kurį parduoda vienas politikas. Jie mažiau skaito paskalų interneto svetainėse. Ir aš nemanyčiau, kad kaime kas nors ieškotų internete ir pirktų neaiškų vandenį. Kaimo žmonės mažiau paveikiami gandų, jie tikrai labiau klauso daktaro, o ne šarlatano“, – tvirtino J. Sviderskis.
Arvydas Jockus, Alfa.lt
