Kazimiera Zimblytė, draugų vadinta Kaze, – iš Ukmergės krašto kilusi menininkė, tapytoja, koliažų, asambliažų, instaliacijų kūrėja, abstrakcionistė, palikusi ryškų įspaudą Lietuvos mene ir liūdną laikotarpio nesuprastos kūrėjos mitą. Šiandien skleidžiasi iniciatyvos įprasminti jos palikimą Ukmergėje.
K.Zimblytė gimė 1933 m., Briedžiūnų kaime, mirė 1999 m. Vilniuje, palaidota Ukmergės rajone, Siesikų kapinėse. K. Zimblytės mitas – talentinga menininkė, atstumta ir pati save atstūmusi – gajus menininkų pasaulyje. Nežiūrint to, kad K. Zimblytės kūrybinės idėjos ir drąsa gerokai lenkė laiką ir ji buvo viena novatoriškiausių savo laikotarpio kūrėjų, paskutines gyvenimo dienas ji leido skurde ir vienatvėje.
1959 metais K. Zimblytė baigė Valstybinio dailės instituto tekstilės studijas. Nuo 1960 m. dalyvavo parodose. Savo darbus eksponavo privačiose erdvėse, nes surengti pirmą personalinę parodą Dailės parodų rūmuose Vilniuje galimybę gavo tik 1988 m. Vėliau K. Zimblytė dalyvavo 1992 m. susibūrusios dailininkų grupės „1“ veikloje.
K.Zimblytė septintajame dešimtmetyje išplėtojo vieną radikaliausių abstrakčiosios materialios tapybos krypčių. Tokia drąsa anuomet ją nustūmė į oficialaus meninio gyvenimo užribį. Dabar jos kūrinių yra MO muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Be vaizduojamosios dailės (piešinių, koliažų, tapybos) kūrinių, išliko ir K. Zimblytės dienoraščiai, pastabos sau. Kaip K. Zimblytę apibūdino menotyrininkė Monika Krikštopaitytė: „Viena iš lietuviško abstrakcionizmo šulų, nuožmi, laisva, geba iš dumblo gelmės išpešti sakralumo.“
Svarbios K. Zimblytės kūryboje buvo jos dažnos išvykos į tėviškę Briedžiūnų kaime, Ukmergės rajone. Savo drobėse ir piešiniuose ji abstrahuoja ten patirtus regimuosius įspūdžius – žalsvą rūką, rudeninėse pievose pūvančių žolių aukso spalvą, pripustyto sniego baltumą.
Tylūs dialogai
„Lietuvos aido“ galerija buvo viena tų privačių galerijų, pastebėjusių ir globojusių K. Zimblytę iki pat mirties. Didžioji dalis jos kūrybos ten ir sukaupta. Ši galerija suvedė K. Zimblytę su fotomenininku Gintautu Trimaku. Galerijos erdvėse vystėsi nebylus jų dialogas, kuris per kūrybą tęsiasi iki šiol. Yra daug šio menininko darbų, dedikuotų Kazei.
Šiųmetėje „VilniusArt“ parodoje „Vilkamirgės galerija eksponavo G. Trimako triptiką „Kazė“, skirtą K. Zimblytei, sukurtą „Lietuvos aido“ galerijos parodai. „Tai – mūsų tylus dialogas, – sakė G. Trimakas. – Šie mano darbai yra kaip atsakas į jos buvimą, jos esatį.“
G.Trimako manymu, iš Ukmergės krašto kilusi kūrėja yra viena iškiliausių to laikotarpio asmenybių. „Kada teko bendrauti, buvau dar jaunas, tačiau su laiku pribrendau iki K. Zimblytės. Mūsų pašnekesiai – mokytojo ir mokinio – mane brandino. Tai – asmenybė, žiūrėjusi ta pačia kryptimi, kuria žiūriu aš. Sutapo požiūris į spalvą, formą, medžiagiškumą. Kukliomis priemonėmis ji kūrė maksimumą. Ji buvo novatorė, jos sumanymai buvo pernelyg drąsūs tam metui. Reta kas panašiai savitai galėjo mąstyti. Ji ir šiandien atrodytų šiuolaikiška. Mums dabar tenka saviizoliuotis. Išgyvenam tai kaip nepatogumą. Kazė visą gyvenimą praleido saviizoliacijoje, o jos kūryboje atsiveria tokie planai. Ji buvo aukštos kultūros ir intelekto žmogus, kaip dvasininkė. Jos gyvenimo pabaiga tokia nelengva, vargana…“ – pasakojo fotomenininkas.
Pasak G. Trimako, reikalinga gilesnė iniciatyva supažindinti visuomenę su K. Zimblytės kūryba, kuri yra pasaulinio lygio. „Linkėčiau visiems susipažinti su jos kūryba. Yra išleista jos darbų katalogų. Jei įsigilinsite į Kazės abstrakcijas, gausite dvasinio peno, kuris, kaip alternatyva skubėjimui. Kazės kūryba – nepelnytai pamirštas, tačiau svarbus kultūrinis reiškinys“, – dalijosi savo mintimis G. Trimakas.
Kraštietė muziejininkė Jurga Jackevičiūtė taip pat veda tylų pokalbį su K. Zimblyte per jos kūrybą. „K. Zimblytę atradau bestudijuodama dailę Vilniuje. Tuomet kiekvienas studentas ieškojo sau patrauklios raiškos formos, stiliaus, kito kuriančio, kaip pavyzdžio sau.
Tikriausiai tuomet ir įvyko „pirmasis pasimatymas“ su Kaze (taip paprastai, sako, ją vadindavo bičiuliai). Gaila, neteko jos sutikti ir pažinoti gyvai esant, dabar pažintis ir tylus pokalbis vyksta per tylius jos darbus. Jaučiu, jog savo būdu ir menine raiška ji yra man labai artima. Galvoju, jog ji buvo pernelyg kukli komunikuodama, tačiau garsi ir drąsi prieš drobę. Juk anuomet taip ir liko nesuprasta ir neįvertinta, ta, kuri atokiau nuo kitų ir dabar „jos laikas“ tik ateina. Man jos romi asmenybė labai kontempliatyvi – darbai tiesiog prikausto. Labai patinka ta jausena, kuomet esi priešais tuos darbus. Jie tarytum tikrai pakrauti energija. Kaskart vis galvoju – o ką Kazė kurtų šiandien, ką ji pasakytų apie šiandienos meno madas, apie kūrėjus. Ir ar ji išvis apie tai leistų sau galvoti ir kalbėti. Tokių pasvarstymų buvo daug ir jau ne pirmus metus galvoju apie tai, ką gi aš galiu nuveikti iš tos didelės meilės Kazei, menininkei kraštietei. Vilnius ir taip kupinas kultūros, – rašo J. Jackevičiūtė ir siūlo, tad Kazė gali grįžti namo. – Labai norėčiau, jog apie ją žinotų Ukmergė. Pasidalijusi idėja su keliais vietos menininkais, jog reikia surengti renginį Kazės kūrybai aptarti, tikiuosi, jog mano svajonė išsipildys. Tikiuosi, tuo būtų patenkinta ir pati Kazė.“
J.Jackevičiūtė puoselėja idėją, bendradarbiaujant su Ukmergės kraštotyros muziejumi bei rajono kultūros lauko atstovais, surengti Siesikuose simpoziumą K. Zimblytei.
Kazės grįžimo į Ukmergę mintį dar toliau vysto „Vilkamirgės“ galerijos įkūrėjas, Ukmergės rajono Kultūros tarybos pirmininkas Arūnas Kulikauskas. Jis dalijasi mintimis apie K. Zimblytės vardo galerijos, kurioje būtų sukaupta šios menininkės darbų kolekcija, įkūrimą Ukmergėje. Vardinės galerijos idėja – ambicingas užmojis, tačiau ar jis bus įgyvendintas, priklauso nuo rajono kultūros politikos. Galerija galėtų būti įsteigta vietos valdžios sprendimu skirti tam lėšų.
