Ukmergiškė Toma Troškaitė, vasarą negalėdama išvykti į suplanuotą kelionę Amerikoje, nutarė keliauti Lietuvoje. Dar daugiau – metė pati sau iššūkį – pėsčiomis įveikti lietuviškąjį Švento Jokūbo kelią Camino Lituano.
Toma prieš metus baigė Antano Smetonos gimnaziją ir dabar yra verslo vadybos ir analitikos studentė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.
Pasak merginos, anksčiau pėsčiomis ji nebuvo keliavusi. Mintis įveikti 500 kilometrų savo jėgomis kilo spontaniškai.
Šią vasarą ji ketino vykti į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau dėl koronaviruso negalėjo to padaryti. Likusi namuose žiūrėjo įvairius kelionių pasakojimus internete. Vieno vaikinuko žygis, kurio metu jis perėjo visą Ameriką nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, įkvėpė ir Tomą padaryti ką nors panašaus. „Supratau, kad ir aš noriu eiti. Padaryti kažką tokio, dėl ko galėčiau didžiuotis ne tiek prieš kitus, kiek pati prieš save“, – pasakojo mergina.
Kelyje susirado draugų
Benaršydama internete, ji atrado Camino Lituano. Tai Šv. Jokūbo kelias per Lietuvą – 500 kilometrų piligriminis, turistinis ir pažintinis maršrutas, įeinąs į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą. Jis driekiasi nuo Žagarės iki Lazdijų ir jungia Camino Latvia (kelią Latvijoje) su Camino Polaco (keliu Lenkijoje). Paskutinė stotelė – Seinuose.
Kad būtų drąsiau, Toma kartu keliauti pasikvietė geriausią draugą Mantą, taip pat ukmergiškį, pažįstamą nuo mokyklos laikų.
Informacija apie nakvynės vietas ir kitos naudingos nuorodos skelbiamos oficialiame Camino Lituano puslapyje internete, tad suplanuoti kelionę nebuvo sunku.
Žygis truko 20 dienų, per kurias ukmergiškiai aplankė Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus, pamatė daugybę pažintinių objektų, sutiko daug nuostabių žmonių ir susirado draugų. Pradėję žygį dviese, jau trečią dieną susipažino su dar dviem jaunais žmonėmis, vaikinu iš Kauno ir mergina iš Šiaulių, su kuriais kartu tęsė visą kelionę ir galutinę stotelę pasiekė keturiese. O sugrįžę į namus, bendrauja toliau.
Toma papasakojo, kad lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią eina šimtai žmonių. Nors žygis piligriminis, pasak merginos, apie 70 proc. keliautojų į jį leidžiasi „norėdami turėti kelionę su savimi, į save“, ir tik dalis jį renkasi dėl religinių paieškų.
Abu jaunuoliai į šį žygį išėjo dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, siekė išbandyti save. Taip pat norėjo, kad vasara nenueitų veltui, todėl pasirinko pažinti tėvynę. Šis tikslas, pasak Tomos, įgyvendintas šimtu procentu.
Stebino geranoriškumas
Toks žygis, pasak merginos, yra pati geriausia pažintis su savo gimtuoju kraštu. Jo maršrute – Buivydžiai, Gataučiai, Rusliai, Pakruojis, Rozalimas, Burbiškis, Vadaktai, Paberžė, Kėdainiai, Panevėžiukas, Biliūnai, Kaunas, Pažaislis, Daukšiagirė, Prienai, Punia, Alytus, Miroslavas, Meteliai. Keliautojai ne tik aplankė šias vietoves, bet, apsistoję jose nakvynės, bendravo su vietos žmonėmis. Kai kurie jų paliko itin gilų įspūdį savo geranoriškumu.
Dėl nakvynių paprastai tariamasi dieną ar dvi prieš atvykstant į vietą. Jos – pačios įvairiausios: dvarai, klebonijos, žmonių namai, buvusios ligoninės, bendrabučiai, stovyklavietės. Daugelyje vietų buvo galimybė pasigaminti maisto, o kai kurių namų šeimininkai ir patys paruošdavo pusryčius. Tiesa, jaunuoliai buvo pasiėmę miniatiūrinę dujinę viryklę, tačiau ją naudojo retai, kas keletą dienų, tad dujų pakako visam keliui.
Į žygį išėjo liepos 5 d., tuo metu kaip tik atvėso. Orai buvo gaivūs, nors pasitaikė dienų, kai kaitino karštis ar pylė lietus. Per kaitrą nežygiuodavo, tokiomis dienomis eidavo anksti rytais ir vėlai vakarais.
Keliauti teko žvyrkeliais, laukais, palei geležinkelius, parkais, net bekele.
Didžiausią įspūdį paliko Babtyno dvaras. Jame buvo galimybė apsistoti nemokamai, kai kitur nakvynės kaina – apie 10–15 eurų. Negana to, žygeiviai buvo priimti kaip dvariškiai. Vakare pabendravę su dvaro šeimininku suprato, kad jis gyvena laikydamasis principo „žmogus – žmogui“. Vyras pardavė turėtus verslus, įsigijo dvarą, kurio vieną dalį įrengė savo šeimai, kitą – draugams, svečiams ir šventėms. Kitą rytą sveiką gyvenseną propaguojantis šeimininkas pavaišino žygeivius sveikais pusryčiais ir pakvietė pasižvalgyti po skulptūromis papuoštą sodą bei kieme įrengtus muziejus, kur kolekcionuoja senovinius automobilius, paveikslus, kitus daiktus. Pasak Tomos, tokio šviesumo žmogaus ji dar nebuvo sutikusi.
Didžiausias iššūkis – skausmas
Pirma savaitė Tomai buvo pati sunkiausia. „Neįprastas svoris, fizinis krūvis, pūslės ant kojų – tai šokas kūnui, – sako Toma. – Paskui kūnas susigyveno, pūslės apgijo. Įsivažiavome į ritmą.“
Mokyklos laikais daug sportavusi mergina, išvykusi studijuoti į Vilnių, tam nebeturi laiko. Todėl prieš kelionę ji jautėsi išsekusi emociškai ir fiziškai.
Nuo pirmosios žygio dienos prasidėjo nugaros skausmai. Pasirodo, savo 11 kg kuprinę Toma užsidėjo netinkamai. Tai jaunieji žygeiviai sužinojo apsistoję stovyklavietėje, kurios šeimininkė paaiškino, kaip taisyklingai dėtis kuprines, kad jos nevargintų nugarų (aktuali galėtų būti ir rankų darbo kuprinė).
Susidūrus su skausmu, prasidėjo ir vidiniai prieštaravimai. „Galvojau, ką bandau įrodyti, to kelio nenueisiu, – prisimena Toma pirmosiomis žygio dienomis apnikusias abejones. – Viena mano dalis veržėsi, kad turiu tai padaryti, kita priešinosi, kad nepadarysiu.“
Vis dėlto, nepasidavus iš karto, vėliau įvyko persilaužimas. Abu jaunuoliai sužinojo, kad pagrindinį kuprinės svorį reikia dėtis ne ant pečių, o ant klubų, o petnešos skirtos daugiau prilaikyti kuprinę, kad ji nekristų. Išbandę šį būdą, po kelių dienų suprato, kad jis geresnis. Taip žygiuoti žymiai lengviau.
Abu su draugu iš savęs juokėsi, kad kiti prieš tokį žygi treniruojasi, o jie pasikliovė vien savo ryžtu ir išėjo fiziškai nepasiruošę. Vaikinui žygį įveikti buvo lengviau, nes Mantas, pasak Tomos, visada buvo ir yra sportiškas.
Nauji siekiai
Šį tą žygeiviai išmoko ir apie kuprinių susikrovimą. Jau antrąją dieną dalį daiktų, kurie prieš kelionę atrodė būtini, paštomatu išsiuntė namo. Toma, pasiryžusi, jei prireiktų, miegoti ir po atviru dangumi be jokios antklodės, atsisakė miegmaišio. Taip pat – papildomų darbužių. Visą kelią ji nuėjo dėvėdama tuos pačius šortus ir marškinėlius. Draugas taip pat atsisakė dalies daiktų. Merginos kuprinė palengvėjo 5, o vaikino 3 kilogramais.
Kas norėtų išbandyti savo jėgas tokiame kelyje, Toma patartų nusiteikti. Jeigu pati eitų antrąkart, o tiki, kad taip ir bus, pasiruoštų fiziškai, nes, pasak merginos, daugelį žygeivių skausmai palaužia labai greitai. Todėl mažai kas nueina visą kelią, o tik du tris jo etapus iš dvidešimties.
Kitas patarimas – pasirinkti tinkamą svorį. Tai – iki 10 proc. kūno svorio, kad eiti būtų patogu.
Dabar Toma, laikydama rankoje piligrimo pasą, svajoja įveikti 800 km Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, nuo Prancūzijos iki Santiago de Compostela.
