Į redakciją paskambinusi Deltuvos seniūnijos Jakutiškių kaimo gyventoja įtaria, jog jos kaimynai nušovė gandrą. Nors šis faktas nepatvirtintas, aplinkosaugininkai įspėja – gandrus šaudyti Lietuvoje draudžiama.
Jakutiškiuose gyvenanti moteris papasakojo, kad gandrų šeimyna ant stulpo greta jų ir kaimynų namų buvo įsikūrusi jau keletą metų.
Pasak moteriškės, prieš du metus kaimynų sūnus, gyvenantis kitame mieste ir pas tėvus atvykstantis tik kartą per mėnesį, bandė išvaikyti gandrus. „Tada jis po stulpu, kuriame yra gandralizdis, sukrovė ir uždegė laužą, trankydamas pagaliu į stulpą bandė išgąsdinti ir nubaidyti gandus. Tą vasarą paukščių šeima taip ir neišperėjo gandriukų“, – pasakojo ji. Norėjo eiti pasikalbėti su kaimynais, bet neišdrįso.
Šiemet gandrai vėl parskrido ir įsikūrė lizde. Moteris teigė vieną vakarą išgirdusi duslų garsą, panašų į šūvį. Iš pradžių maniusi, kad kažkas švenčia ir leidžia saliutus, bet dangus taip ir nenušvito. Kitą dieną pamatė, kad nėra vieno iš gandrų – patino.
Nebegrįžo
Gyventoja visą savaitę stebėjo gandralizdį, bet paukštis taip ir nebepasirodė. Įrodymų moteris neturi, nušauto paukščio nematė, bet į lizdą jis nebesugrįžo. Likusi viena, patelė, pasak moters, gedi – niekur neskrenda, nesimaitina, dienomis gulinėja.
Gyventoja sako nesuprantanti, kodėl kaimynai taip nekenčia gandrų. „Juk tai mūsų nacionalinis paukštis. Kaip šitaip galima?“ – stebėjosi ji. Mano, kad jeigu žmonėms nepatinka gandrų draugija, geriau būtų lizdą išardyti rudenį, kada šeima jau išskridusi, kad kitąmet neradę gimtos gūžtos, jie ją susikrautų kitur. Tačiau bauginti ir juo labiau naikinti jau įsikūrusius paukščius – nežmoniška.
Gresia atsakomybė
Aplinkos apsaugos departamento Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis informavo, kad Lietuvoje šaudyti gandrus draudžiama. „Gandrai mūsų šalyje tikrai nemedžiojami“, – patvirtino jis. Pasak gamtosaugininko, yra nustatytos gyvūnų gausos reguliavimo ne medžioklės plotuose priemonės, kada paukščiai ar kiti gyvūnai įsikuria miestuose, teršia aplinką ar net platina ligas, tačiau ir šios priemonės gandrams netaikomos.
„Gandro nušovimas yra šiurkštus pažeidimas“, – įspėja K. Motiekaitis. Jei nustatomas toks faktas, piktadariui gresia administracinė atsakomybė už medžioklės taisyklių pažeidimą.
Toks „medžiotojas“ turėtų atsakyti pagal administracinių teisės pažeidimų kodekso 290 straipsnį, jam grėstų bauda nuo 800 iki 1 800 eurų ir ginklo konfiskavimas.
Jeigu būtų nustatyta, kad pažeidimą padarė medžiotojas, jam būtų atimta teisė medžioti iki 5-erių metų, o surinktą medžiagą nagrinėtų teismas.
Prašo pranešti
K.Motiekaitis paragino gyventojus būti neabejingais ir pranešti apie tokius atvejus kuo skubiau, kad pareigūnai galėtų reaguoti, nuvykti į vietą. „Kuo operatyviau įsikišama, tuo lengviau ištirti aplinkybes, nustatyti nusikaltėlį, atrasti ginklą“, – paaiškino skyriaus vedėjas.
Paprasčiausias būdas – skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir prašyti sujungti su aplinkos apsaugos departamentu. Operatoriai skambutį nukreips į atsakingą skyrių, kuris budi visą parą. Yra specializuota tarnyba – Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, veikianti regionuose. Ukmergė priklauso Vilniaus regionui. Taip pat galima pranešti ir Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijai tel. 8 615 47425.
Geros valios ženklas
Kodėl gandrai įsikuria prie žmonių namų ir kokie šių paukščių įpročiai, paklausėme Gamtos tyrimų centro Informacijos ir leidybos skyriaus vyriausiojo specialisto, knygų apie gamtą autoriaus Selemono Paltanavičiaus. Jis patvirtino, kad gandras – mūsų nacionalinis paukštis ir šiek tiek plačiau papasakojo apie gandrų gyvenimo būdą bei ryšį su žmonėmis.
„Gandras, ko gero, daug kuo panašus į lietuvį: nepriklausomas, tvirtas, išdidus ir darbštus. Jau daug amžių mes gyvename greta ir neįsivaizduojame, kad gandrai perėtų toli nuo žmonių, kad jų vengtų. Lizdui likus vidur laukų (pavyzdžiui, sunykus sodybai), jame gandrai ilgai neužsibūna – skuba sukti naują lizdą arčiau žmogaus.
Ši draugystė su gandrais negalima be geros mūsų valios. Tokios valios ženklas, kaip rašė profesorius Tada Ivanauskas „tarp žmogaus ir gandro yra sudaryta lyg sutartis, o šios sutarties ženklu eina senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį ar ant stogo. Tad mūsų paukštis, pamatęs tą ženklą, tikrai žino, kad jam čia nieko blogo neatsitiks, ir, nutūpęs į lizdavietę, ramiai žiūri į po juo triūsiančius žmones“.
Lizdai prie sodybų
Gandralizdžiai nuo neatmenamų laikų būdavo įrengiami žmonių ar sukami pačių paukščių tik dvejose vietose – ant stogų ir medžiuose. Tik vėliau, pokaryje, naikinant kaimus ir sodybų medžius, paukščiams teko rinktis kur perėti: ant elektros stulpų, kaminų, vandentiekio bokštų.
Beje, jau dvidešimt metų, kai vandentiekio bokštų beveik neliko, todėl paukščiai dar aktyviai suko lizdus ant stulpų. Per keletą paskutinių metų energetikai kartu su ornitologais ėmėsi svarbaus darbo – perkelti tokius lizdus į naujas vietas arba pakelti juos ant savotiško tvirto metalinio, prie stulpo tvirtinamo paaukštinimo. Toks pagrindas patikimas, ilgaamžis. Šiuo metu ant elektros stulpų peri daugiau kaip pusė visų Lietuvos gandrų (šalyje yra apie 20 000 porų), iš jų bent 4 000 jau „perkelti“ ir saugūs.
Paskutiniu metu vis daugiau lizdų pagrindų (gandralizdžių) keliama į medžius, ant stogų. Atrodo, kad žmonės juos nori turėti savo sodybose, todėl tam ruošiasi atsakingai“, – „Ukmergės žinioms“ atsiųstame laiške rašo S. Paltanavičius.
Pora – visam gyvenimui
Gandrų poros susikuria visam gyvenimui, jas išardyti gali tik vieno iš gandrų žūtis. „Iš naujo pora sudaroma palengva, kai kada našlaujantis paukštis visą vasarą taip ir lieka vienas“, – sako gamtotyrininkas. Norintiesiems draugystės su gandrais pataria, kaip teisingai įrengti gandralizdį.
„Lizdams vietas geriau parinkti toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir šulinių: medžiuose, ant stogų, specialiai pastatytuose stulpuose. Tiesa, labai dažnai žmonės pasigenda pagalbininkų, galinčių atlikti šį darbą. Iš tikro – lizdo pagrindo iškėlimas kaime yra vienas iš paprasčiausių darbų, kurį sugeba padaryti vyrai.
Lizdui geriausia parinkti tvirtą, žalią (gyvą) medį. Lizdas tarnaus dešimtmečius, todėl jam vietą parinkime atsakingai – ne ant plonų šakų, o ant tvirto kamieno. Lizdo pamatui daromas apie 120 cm skersmens metalinis pagrindas, o jo neturint – kalamas iš medžio ir tvirtinamas metaliniais strypais ar viela. Pagrindas išpinamas šakomis, apdedamas velėnomis. Vėliau paukščiai savo namus įsiruoš, kaip norės.
Gandro lizdo nereikia kelti į tuopas ar kitus trumpaamžius medžius. Lizdas keliamas pietinėje medžio kamieno pusėje taip, kad paukščiams būtų patogu įskristi. Jeigu nėra tinkamo medžio lizdui iškelti, tam tinka 7–8 metrų aukščio gelžbetoninis stulpas su viršuje pritvirtintu metaliniu lizdo pagrindu.
