Gintarė RADLINSKAITĖ
Lietuvoje vis labiau populiarėja dviračių sportas. Ne išimtis ir Ukmergė. Mūsų mieste taip pat dažnai galime išvysti pavienių arba grupėmis minančių dviratininkų.
O šiemet jau ne vienam yra tekę pamatyti ir ryškia oranžine apranga išsiskiriantį dviratininkų būrį „VeloVilkmergė“. Tai grupė bendraminčių, susibūrusių populiarinti šį sportą Ukmergėje. Apie klubo „VeloVilkmergė“ veiklą, planus ir tikslus pasakoja vienas jo narių Tadas Tuzikas.
Kaip ir kada kilo mintis įkurti klubą?
Kadangi Ukmergė yra nedidelis miestas, minantys dviračius daugmaž vieni kitus pažįsta. Dalyvaudavome įvairiose varžybose, bet tai darydavome pavieniui, nebuvo, kas mus jungia. Kartais susitikdavome bendroms treniruotėms. Pernai vasarą vienas iš dviratininkų pasiūlė avantiūrą nuvykti traukiniu į Klaipėdą ir iš ten per vieną dieną panemunės keliu parminti namo, atgal į Ukmergę. Neminančiam žmogui turbūt sunku įsivaizduoti, kaip per 10 valandų ir 30 minučių galima dviračiais įveikti 315 kilometrų.
Po šios kelionės nutarėme, kad užtenka minti vieniems, kaip vilkams, ir priėmėme sprendimą burtis į komandą.
Kas sudaro jūsų komandą ir kaip organizuojate veiklą?
Šiuo metu klubo veikloje dalyvauja 4 moterys ir 14 vyrų. Beveik visi turi ne po vieną dviratį. Sezono pradžioje daugiausiai važiavome kalnų dviračiais, o orams atšilus dažniau sėdame ant plento dviračių. Kiekvienas treniruojamės nuo 3 iki 6 kartų per savaitę. Dauguma narių per metus numina nuo 5 iki 10 tūkstančių kilometrų. Stengiamės pasidalyti patirtimi, motyvuoti vieni kitus. Iki susibūrimo aktyviai dalyvavome varžybose, kurių metu demonstravome neblogus rezultatus. Norėčiau išskirti įsimintiną Artūro Rimydžio pergalę Plento taurės C grupės varžybose, vykusiose pernai vasarą Ukmergėje.
Nuo šių metų pradžios iki karantino paskelbimo bent kartą per savaitę organizavome bendras treniruotes, taip pat susitikdavome aptarti organizacinių klausimų. Visą laiką analizuojame komandos narių važiavimus dviračiais ir rašome savaitinius apibendrinimus. Žengiame pirmuosius žingsnius ir socialinėje erdvėje, norėdami supažindinti su klubo veikla ir pritraukti šiuo sportu besidominčius žmones. Ieškokite mūsų „Facebook“ ir „Instagram“ platformose su raktažodžiu „VeloVilkmerge“. Džiaugiamės išskirtiniu komandos akcentu − ryškiaspalvėmis naujoviško dizaino aprangomis.
Ar esate pasiskirstę klubo veikloje pareigomis?
Kiekvienas klubo narys daugiau ar mažiau stengiasi prisidėti prie veiklos organizavimo.
Vieni praleido daugiau laiko derindami logotipo ir aprangų dizaino klausimus, kiti gilinosi į struktūrinius ir valdymo reikalus. Keli bendraminčiai parūpino patalpas mūsų susirinkimams rengti. Pats esu atsakingas už komunikaciją, administruoju „VeloVilkmergės“ paskyras socialiniuose tinkluose, pateikiu informaciją „Strava“ platformoje.
Kitiems kyla įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, varžybos klubo viduje, kurioms reikėjo sugalvoti formatą, surašyti taisykles ir administruoti rezultatus.
Visi seka dviračių pasaulio naujienas, stengiamės dalytis informacija ir planuoti dalyvavimą varžybose.
Minėjote karantiną. Kaip šis laikotarpis paveikė jūsų veiklą?
Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį, kad prasidėjus pasaulinei pandemijai, stebimas padidėjęs susidomėjimas sportine veikla, tarp jų – ir dviračių sportu. Šiuo metu netgi sudėtinga įsigyti naują dviratį, nes gamintojų sandėliai yra „iššluoti“. Šalyje paskelbus karantiną, mes nutraukėme grupines treniruotes. Bet dviračių į šalį nepadėjome. Mindavome individualiai. Nukėlus būsimas varžybas ir vis tęsiant draudimus, nusprendėme, kaip jau minėjau, organizuoti individualias varžybas klubo viduje: numynę tam tikras atkarpas, fiksuojame jas programėlėje „Strava“ ir lyginame laikus. Taip pat trys mūsų komandos nariai dalyvavo panašaus formato individualaus starto varžybose Vilniuje, kuriose pademonstravo puikius rezultatus.
Su kokiais iššūkiais tenka susidurti šiame sporte?
Tikriausiai didžiausias iššūkis yra plentiniais dviračiais įveikti ne visur kokybišką asfaltą ir ant kelio pažirusį žvyrą. Taip pat dažnas iššūkis yra kitų eismo dalyvių nepakantumas, ir nepagarba, kai pravažiuojama pavojingu atstumu nuo minančiųjų, ar nepraleižiama, dviratininkams minant pagrindiniu keliu.
Dviračių sporte negali tiesiog vieną dieną atsikelti nuo fotelio ir laimėti varžybų. Turi nuolatos ir kryptingai treniruotis, kitaip tave aplenks tie, kurie mina dažniau ir daugiau.
Labiausiai vertinu dviračių sportą dėl charakterio ugdymo, nes numynus 50 kilometrų, niekas už tave atgal neparmins, teks pačiam „pedaliuoti“ atgal. Tai užgrūdina, tačiau, galbūt kartu ir atstumia veiksmo ištroškusius entuziastus, nes ilgos valandos „renkant“ kilometrus gali pasirodyti nuobodžiai.
Gal yra nutikę kokių nuotykių ar kuriozinių situacijų treniruočių metu?
Didžiausias nuotykis ir avantiūra, kurią jau minėjau, tai kelionė iš Klaipėdos namo. Jos metu buvo ir įspūdžių, ir skausmo, ir džiaugsmo, pasiekus Ukmergę.
Žinoma, tokie dalykai, kaip palaidi dviratininkų nemėgstantys šunys, deja, yra kasdienybė. Pradurtos padangos vidury važiavimo, išsikrovę prožektoriai, minant tamsiuoju paros metu, nuklydimai nuo įprasto kelio, kai nežinai, kur išlįsi – bet tai suteikia šiam sportui savito žavesio ir laisvės pojūtį.
Kokios „VeloVilkmergė“ klubo vizijos ir ateities tikslai?
Jau mąstome apie grupinių treniruočių atnaujinimą ir tikimės, kad antroje sezono pusėje įvyks planuotos varžybos, kuriose galėsime atstovauti savo miestui kaip klubas. Taip pat norime dviračių sportu sudominti kuo daugiau žmonių, ypač jaunimo. Šiuo metu klubo narių amžiaus vidurkis – apie 35 metus.
Ko palinkėtumėte pradedantiems arba ketinantiems užsiimti dviračių sportu žmonėms?
Svarbiausia – daugiau judėkite ir nebijokite pradėti važiuoti bei mėgautis procesu, kasdien jaučiantis vis geriau ir nebeįsivaizduojant dienos be dviračio. Labiausiai linkėčiau užsispyrimo, valios ir kantrybės, nes rezultatai per dieną nepasiekiami.
