Užugiris pakvipo vantomis ir dūmais – prezidento Antano Smetonos dvare, ant Lėno ežero kranto, atidaroma rekonstruota pirtis.
Pirties rekonstrukcijos darbai buvo pradėti užpernai vasarą, baigti pernai gruodį.
Pirtis atstatyta pagal vieną iš tarpukario Lietuvos prezidento A. Smetonos vasaros rezidencijos Užugiryje atkūrimo projektų.
Gyvenimui prikelti apleistą dvarą rajono savivaldybei nebuvo lengva užduotis, tačiau ji ją įveikė: dvare vyksta istorijos pažinimo pamokos, ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai. Pirtis – vienas šių pažinimo objektų, dalyviams suteiksiantis dar ir nepakartojamo malonumo.
Mena istoriją
Pirties pastatas, kaip ir daugelis kitų dvaro statinių, išliko iki šių dienų, tačiau jo paskirtis buvo pasikeitusi. „Čia buvo įrengtas butas“, – pasakojo į dvarą atlydėjusi Vaidutė Sakolnikienė. Dirbdama Ukmergės kraštotyros muziejaus direktore apie tarpukario prezidento A. Smetonos dvarą Užugiryje bei jo gyvenimą jame ji sukaupė nemažai medžiagos: susitiko su vietiniais prezidentą dar menančiais kaimo žmonėmis ir užjūryje gyvenančiais jo giminaičiais, užrašė jų atsiminimus. „Prezidentas labai mėgo pirtį. Mėgdavo joje maudytis, kaitintis, vanotis. Tai žinodami kaimo žmonės pririšdavo ir pridžiovindavo jam stirtas vantų“, – pasakojo Vaidutė.
Pasak jos, kartais prezidentas maudydavosi ne vienas – į pirtį Užugiryje jis pasikviesdavo ir tuometinės Vyriausybės narius iš Kauno. „Yra žinoma, kad Užugirio pirtyje maudėsi daug tarpukario visuomenės veikėjų“, – pasakojo buvusi muziejaus direktorė.
Ar ir tada pirtyje, kaip neretai šiandien, buvo sprendžiami svarbūs valstybei klausimai, prezidento A. Smetonos gyvenimo Užugiryje istoriją tyrusi muziejininkė negalėjo atsakyti. Pasak jos, niekas iš jo artimųjų jai to neakcentavo. Tada to tikriausia niekas taip, kaip dabar, nesureikšmino. Be to, nereikia pamiršti, kad prezidentas pirtimi, kaip ir visu dvaru, džiaugėsi labai neilgai – tik tris vasaras. Pirtis, kaip ir visas dvaras buvo pastatyta 1937-ųjų vasarą, o jau 1940-ųjų vasarą prezidentas buvo priverstas apleisti ne tik Užugirį, bet ir Lietuvą.
Nebuvo prabangi
Pirtis nebuvo nei didelė, nei prabangi. „Tai buvo tradicinė lietuviška pirtis, šildoma malkomis, be elektros. Elektros tada dar nebuvo visame dvare“, – priminė buvusi muziejininkė.
Dvare buvo iš netoliese esančio šulinio įvestas vandentiekis, įrengta kanalizacija, o pirtyje nebuvo nė to. Vandenį į pirtį dvaro darbininkai iš ežero prinešdavo kibirais. Atstumas nuo jos iki ežero – nedidelis, kokie 5 metrai.
Prezidentinė pirtis jau tada turėjo metalinę krosnį, apdėtą akmenimis, pakurą su ketaus durelėmis, šamotinių plytų kaminą dūmams nutraukti. Toliau palei ežerą stovėjo dar kelios pirtelės, skirtos dvaro darbininkams. Šios buvo dūminės. Prezidento pirtis tuo laiku laikyta modernia.
Atstatė tradicinę
Netoli dvaro Užulėnio kaime gyvenantis aistringas pirties gerbėjas Egidijus Vaičiūnas pirties paslaptis įminė ne tik joje maudydamasis, bet jas ir modernindamas. Tai darė savo tėvų sodyboje Uoginių kaime (Kupiškio r.), paskui draugų ir pažįstamų. Tėvų pirtis buvo dūminė. Egidijus ją pertvarkė – pastatė krosnį ir kaminą. Tačiau netruko įsitikinti, jog tikriausia pirtis yra ta, kurioje ugnis eina per akmenis.
„Ugnis, akmuo, oras ir vanduo – keturi pirties komponentai, galintys visiškai atpalaiduoti žmogų ir suteikti jam reikiamos energijos“, – sako jis. Todėl, Egidijaus tikinimu, akmenis turi įkaitinti ne dujos, ne elektra, kaip dabar yra dažnoje kaimo turizmo sodyboje, o gyvoji ugnis.
Tačiau A. Smetonos pirtis atstatyta tokia, kokia buvusi – su akmenimis apdėta krosnimi.
Mat dūminė pirtis be pranašumų turi ir minusų – prie jos sienų neprisiglausi. Be to, dūmai, net ir gerai pirtį išvėdinus, graužia akis, o prieš einant į ją, pasak Egidijaus, būtina skrupulingai išvalyti ir išnešti pelenus. Kitaip su garu, kuris kils nuo pelenais apneštų akmenų, galima išsiplikyti akis.
Kaip teigia V. Sakolnikienė, A. Smetonos pirtyje norėjosi išsaugoti kuo daugiau autentiškumo, todėl buvo nuspręsta ją atstatyti tokią, kokia buvo.
Tiesą sakant, pirtį teko ręsti iš naujo. Mat reikėjo pakelti pamatus. Užugiris yra gana drėgna vietovė, o prie ežero gruntinis vanduo – dar aukščiau. Tad pirtyje amžinai telkšojo balos. „Prisimenu, kai pirmą kartą užėjome – siaubas. Vanduo – ant grindų, viskas išpuvę, sienos supelijusios, tinkas atšokęs – vidus buvo ištinkuotas. Žinoma, tinkuota buvo ne prie prezidento, o tais laikais, kai buvo įrenginėjamas butas“, – išlikusios pirties vaizdą piešė V. Sakolnikienė.
Dabar pirtyje, kaip ir dera, sienos ir plautai – iš liepinių lentų, įrengti dušai, sanitariniai mazgai, net įvažiavimo takeliai padaryti judėjimo negalią turintiems lankytojams.
Rengs maudynių pamokas
Pasimėgauti atstatytos prezidentinės pirties garu galės visi, kas to tik norės. Tačiau čia nebus kaip kaimo turizmo sodyboje teikiamos vien tik pirties paslaugos. Smetoninės pirties lankytojai turės galimybę ne tik pajusti pirties garą, bet ir sužinoti apie jos istoriją bei teikiamo malonumo paslaptis.
„Jų tiek daug, kad vienu ypu neišpasakosi – reikia pajausti“, – sako patyręs pirtininkas E. Vaičiūnas. Pirtyje, pasak jo, svarbu viskas: jos iškūrenimas, karščio ir drėgmės santykis, akmenų ir ant jų pilamo vandens temperatūra bei kiti pirties paruošimo ir naudojimosi ypatumai.
„Pirtis turi būti iškaitinta lapuočių malkomis“, – aiškina Egidijus. Ant akmenų, pasak jo, būtina pilti ne šaltą, o tokios pat temperatūros kaip ir akmenų vandenį. Užpylus šaltą, karštis lips prie kūno ir odos poros nespės atsiverti.
Pasak Egidijaus, labai svarbu ir vantos, kuriomis vanosimės. Svarbu ne tik kaip jos buvo surištos ir išdžiovintos, bet ir kaip prieš vanojimąsi atmirkytos.
„Aš, pavyzdžiui, vantas rišu tik einant mėnuliui į priešpilnį. Iš per pilnatį ir delčią rištų vantų išteka energija“, – tiki Egidijus. Be to, rišdamas vantas jis žiūri, kad nė viena jų šakelė nenukristų ant žemės – ši taip pat ištrauks iš medžio energiją. O prieš pradedant vanotis pirmiausia šiltame vandenyje reikia sumirkyti vantos kotą, o tik tada jos visą šluotą, kitaip greitai nukris lapeliai. Vanotis, pasak Egidijaus, reikia pradėti nuo padų. Kaip ir atsivėsinant į ežerą reikia pamažu įbristi, o ne nerti į jį įkaitusiam stačia galva. Gera pirtis, pasak Egidijaus, – tai ritualas, kuris gydo žmogų. O po netinkamos pirties žmogus ne tik kad nesijaus geriau, bet gali netgi susirgti.
Kraštotyros muziejaus Užugirio filialo muziejininkė Daiva Misiukienė tiki, jog atsiras pirties reikalus gerai išmanantis žmogus, kuris norės jos lankytojams rengti pažintines maudynes. „Pirtyje eisime tuo pačiu keliu, kaip ir visame dvare: jame žmonės ne tik teoriškai supažindinami su jo istorija, bet edukacinių užsiėmimų metu ir patys paragauja dvaro gyvenimo“, – sakė ji.
Vieni iš populiariausių tokių šiandien dvare jau vykstančių edukacinių užsiėmimų – jodinėjimas žirgais, kuriais jodinėti mėgo ir A. Smetona, prezidentienės obuolienės ragavimas, šakočio kepimas, smetoniškų valgių ruošimas, prezidento mėgtų valgių ruošimas. Senųjų amatų centre pakartojama daugelis ano meto dvaro gyvenimo įpročių ir užsiėmimų.
Projektų – ne vienas
Dvaro pirtis rekonstruota pagal projektą „Užugirio (A. Smetonos) dvaro pritaikymas turizmo reikmėms“ antrąjį etapą.
Jos atstatymas kainavo daugiau nei 213 tūkst. eurų, iš kurių per 181 tūkst. – ES parama, per 32 tūkst. – savivaldybės biudžeto lėšos.
Pagal kitus projektus – „Užugirio (A. Smetonos) dvaro parko tvarkymas“, „Užugirio dvaro pritaikymas turizmo reikmėms“ – sutvarkytas pagrindinis pastatas ir buvęs kumetynas, kuriame įsikūrė viešbutis ir kavinė, suformuotas dvaro parko teritorijos 20 ha kraštovaizdis, sutvarkyti želdynai, mažoji architektūra, įrengti takai.
Iš viso į dvaro tvarkymą jau sudėta apie 2,5 mln. eurų. Tai – ir ES paramos lėšos, ir savivaldybės biudžeto pinigai. Savivaldybės indėlis, palyginti, jau nemažas – apie 250 tūkst. eurų.
Visą dvaro kompleksą sudaro 17 pastatų, kurių 15 įtraukti į Kultūros paveldo registrą. „Visam šiam ansambliui sutvarkyti reikės nemažai lėšų. Paramos ketiname kreiptis į Norvegijos fondus, ieškome ir kitų finansinių šaltinių“, – ateities planus dėsto savivaldybės Investicijų ir užsienio ryšių skyriaus vedėja Rima Boškevičienė.
Gauti paramą savivaldybei nebuvo lengva. Pradžioje projektas Ūkio ministerijos buvo kelis kartus atmestas, tačiau savivaldybė nenuleido rankų. Gavusi palyginti labai nedidelę paramą gyvenimui ji prikėlė Lietuvai svarbų objektą.
Visos Lietuvos dovana
Užugirio dvaras gimtajame A. Smetonos Užulėnio kaime – Lietuvos žmonių dovana. Sklypą tuomečio prezidento dvarui jo 60-mečio proga surinkę po 5 litus padovanojo Lietuvos žmonės.
Istorinių šaltinių teigimu, prezidentas šią dovaną, kaip ir savo gimtinę, labai brangino. Jam esant dvaras žydėjo rožėmis.
Tačiau vėliau dvaras buvo nugyventas. Antrojo pasaulinio karo metu rezidencijoje buvo įsikūrę vokiečių kareiviai, o kiti pastatai paversti tvartais.
Sovietmečiu Užugirio dvare veikė vaikų sanatorija, įvairios paskirties ligoninės. 2008 metais dvaro pastatai perduoti Ukmergės rajono savivaldybei.
A.Smetona pirmuoju Lietuvos prezidentu tapo 1919 metais ir šias pareigas ėjo daugiau nei metus. Antrą kartą į valdžią jis grįžo po 1926 metų perversmo ir prezidentu buvo iki Lietuvos okupacijos 1940 metais.
