Kontrastų kupinos šventyklos, bambukai ir lotosai, neįprastas mūsų skoniui maistas ir visur aplinkui – vien motoroleriai… Tokiomis atostogomis mėgavosi iš egzotiškojo Tailando grįžusi „Vilkamirgės“ galerijos parodų kuratorė menininkė Oksana Judakova.
Oksana prisipažįsta, kad tolimos egzotiškos Azijos šalys niekada nebuvo jos svajonių kelionių sąraše. Labiau, sako ji, traukia atšiauresnio klimato, „rūstesnės“ šalys. Ypač gražūs Mongolijos, Islandijos peizažai.
„Į Tailandą pernai rudenį, draugų sugundyta, pradėjo planuoti kelionę mūsų pažįstama žurnalistė, buvusi „Dialogo“ redaktorė, fotografė Elena Tervidytė. Jos parodą „Jurga Ivanauskaitė. Paskutinieji gyvenimo mėnesiai“ rodėme „Vilkamirgės“ galerijoje. Ruošėsi skristi viena, tačiau feisbuke paklausė: gal kas norit keliauti kartu? Mano vyras tuomet sako – važiuok. Ir aš išvažiavau nė akimirkos nesuabejojusi“, – pasakojo pašnekovė.
Ukrainiečių oro linijos per dešimt valandų nuskraidino į Tailando Karalystės sostinę Bankoką. „Iš čia skridome į pietus, kėlėmės į mažytę salelę ir ten praleidome keturias dienas. Maudėmės šiltoje Andamanų jūroje, šildėmės, gyvenome bambukiniuose nameliuose „bungalow“.
Mus pasitikęs šeimininkas patiesė ant stalo salelės žemėlapį, užrašė, kuriuose paplūdimiuose galima maudytis visą dieną, kuriuose – tik iki atoslūgio, pasakė, kad lotosai jo tvenkinyje žydi iš ryto iki dešimtos, o moskitai kanda nuo 17 iki 20 val. Tai buvo viskas, ką turėjome žinoti“, – dalijosi įspūdžiais ji.
Skrandis džiaugėsi
Vėliau perskrido į šalies šiaurę. Aplankė Chiang Rai ir Chiang Mai miestus, apėjo šventyklas, turgus, užsikėlė į aukščiausią (2 565 m) Tailande Doi Inthanon kalną. Gyveno viešbutukuose.
Keliauti po Tailandą, sako menininkė, labai patiko: „Šilta – plius 30 – ir sausa. Vešli gamta – ypač patiko bambukai, daugybė gėlių parkuose, daugybė vaisių turguose, draugiški žmonės, geri keliai. Viskas, palyginus su Lietuvos kainomis, nebrangu. Turizmo infrastruktūra puikiai išvystyta.“
Pašnekovė šypsosi – visi kelionių vadovai gąsdino, kad „niekas nuo trydos Tailande neišsisuko“. „O anksčiau Niujorke ragautas tailandietiškas maistas, pamenu, paliko labai jau egzotišką paskonį… Tačiau Karalystėje valgiau viską, savęs nevaržydama, ir viskuo skrandis džiaugėsi“, – sakė ji.
Susidūrė su nelaime
Būta kelionėje ir nemalonių įspūdžių. „Keliautojų tinklaraščiuose teko skaityti: jei nevažiavai motoroleriu ir nuvirtęs nenusibrozdinai, vadinasi, nebuvai Tailande. Ir tikrai: čia, kaip ir daugelyje kitų Azijos šalių, eismas tirštas automobilių ir tarp jų nardančių motorolerių. Jais važiuoja vyrai, moterys, visa keturių asmenų šeima telpa ant šios transporto priemonės. Vyresnio amžiaus vaikai jau patys važiuoja į mokyklą ir dar vežasi klasės draugą“, – pasakojo Oksana.
Tačiau, sako, vienas įvykis, pamatytas kelyje, ją ilgam sukrėtė: „Išsinuomojome automobilį ir išvažiavome į kelionę. Transporto judėjimas kaire kelio puse buvo neįprastas, tačiau džiaugėmės išsikapsčiusios iš miesto. Rytas buvo saulėtas, pagaliau važiavome tiesiu, lygiu greitkeliu, tad ir nuotaika buvo puiki. Tačiau netrukus pravažiavome ant kelio sustojusį visureigį ir šalia gulintį žmogelį. Netoliese nublokštas gulėjo ir jo motoroleris. Daugiau nieko nebuvo. Spėjau pamatyti tik skausmo iškreiptą to žmogaus veidą.
Pravažiavome gal 100 metrų ir tada atsitokėjusios sustojome. Kai priėjom prie įvykio vietos, čia jau buvo keletas žmonių, kiekvienas stengėsi kuo galėdamas padėti. Nelaimėlis gulėjo nejudėdamas, bet dabar jau pamačiau, kad nuo jo galvos ant asfalto ištekėjusi kraujo srovė… Nelaimė buvo ką tik įvykusi.“
Teko matyti ir daugiau nukentėjusiųjų: „Tai buvo kinų turistų šeima – vyras, žmona ir kokių 8 metų dukrelė. Mūsų taksi, grįždamas iš miestelio centro į viešbutį, paėmė nukentėjusius iš ligoninės. Jiems visiems buvo subintuotos kairės pusės ranka ar koja – važiavo motoroleriu ir nuvirto ant šono. Šie įvykiai parodė, kokia tai populiari, bet nesaugi transporto priemonė.“
Karalius – visur
Menininkė pasakoja: „Iš kelionių vadovo žinojau, kad budizmas ir karališkoji šeima tailandiečiams yra šventa. Todėl, kai oro uoste pamačiau didelį ant tento atspausdintą jauno vyro kariška uniforma atvaizdą, supratau, kad tai jis – karalius. Pailgo veido, didelėmis naivokomis akimis ir kiek atlėpusiomis ausimis, labai jaunas. Vėliau tokių tentų su karaliaus atvaizdu mačiau daugybę – priešais mokyklas, karines bazes, parkus, įvažiavimo į miestą vartus.
O dar vėliau radau kažkur parašyta, kad karaliui 84 metai. Ir tikrai, pradėjau pastebėti, kad ne visuose atvaizduose karalius toks jaunas, koks atvykėlius pasitinka oro uoste. Kitur jis jau žilas.“
Įspūdis – apgaulingas
Naujose šalyse, sako, jai visų pirma įdomu vietos žmonių gyvenimas ir gamta. „Tada – šventyklos, visuomet jas aplankau. Šiaurinio Tailando Chiang Rai mieste važiavome apžiūrėti Baltosios Šventyklos. Žinojau, kad tai yra budistinės šventyklos formos šiuolaikinio meno kūrinys, sukurtas (suprojektuotas ir finansuotas) vietinio menininko Chalermchai Kositpipat. Važiavau gal kiek skeptiškai nusiteikusi – vis tik tai turistinis objektas.
Buvau maloniai nustebinta: pastatų kompleksas didelis, tačiau aiškaus plano ir lengvai apeinamas, spindintis baltumu, žėrintis smulkiais veidrodėliais. Čia yra ir užmojo, ir blizgesio, ir sakralumo, tradicijos, taip pat – daug lengvo humoro. Čia pamatysi ir realaus dydžio medituojančio vienuolio skulptūrėlę, ir įvairiausių budų, ir Betmeną, Žmogų-vorą, „angry birds“ – „piktus paukščius“, Kung Fu Pandą, Kriugerį, Maiklą Džeksoną, Transformerį, griūvančius Niujorko „dvynius“, besiveržiančius ugnikalnius ir majų piramides, ir seną „Nokios“ telefoną („varlę“) naguotoje dievybės rankoje… Ir visa tai nuostabiai grakščiai supinta“, – šypsosi moteris.
Vieną iš matytų šventyklų sunku ir įvardyti: „Pamatėme ją šalia turistų lankomų karštųjų versmių. Šventyklos akmuo patamsėjęs nuo laiko, bet pastatai puikiai išsilaikę, viduje gražūs akmeniniai bareljefai. Tik nelankoma niekieno. Iki šventyklos prieinama per sužėlusius žolynus ištryptais takais. Kaip taip gali būti? Pasirodo, šventyklos „akmuo“ – tai ant plastiko panelių užteptas plonas betono sluoksnis, per kurį, būnant pastato viduje, net saulė peršviečia. Tos panelės sumontuotos ant metalinio karkaso. Ir štai tau – akmeninė šventykla!“
Lyg skruzdėlynas…
Anot moters, ji seniai svajojusi apie ilgesnę kelionę traukiniu ir niekad nemaniusi, kad tai bus Tailande. Baigiantis atostogoms iš šiaurėje esančio Chiang Mai miesto į Bankoką nusprendė grįžti būtent taip. O tai – 700 km, 14 valandų trukmės kelionė.
„Išvažiavom pavakariais ir važiavom pernakt. Nusipirkusi bilietą į antros klasės vagoną, tikėjausi iš pradžių pasižvalgyti per langus, o sutemus naktį išsimiegoti. Tačiau tamsokas vagonas atlapais langais ir palubėje besisukančiais keliais fenais labiau priminė autobusą, – šypsosi ji. – Odinės sėdynės šiek tiek atsilenkė, bet tik tiek.
Bankoką pasiekėm paryčiais. Tamsūs miesto pakraščiai, aplipę mažais „bizniukais“, budo. Sunku nupiešti ar aprašyti tą vaizdą. Tai kaip skruzdėlynas, kur anksčiausiai keliasi skruzdės-darbininkės ir pradeda kilnoti šapelius. Žiovaujantys žmonės, veidą prausiantis vyras su berankoviais marškinėliais ir rankšluosčiu ant peties, nedidelio kambario viduryje stovintis motoroleris, matyt – „maitintojas“, moteris, kurianti ugnį geležinėje gatvės krosnelėje, – keps praeiviams mėsą, kioskeliai, apdangstyti apdriskusiais tentais, šiukšlės ir dulkės po greitkeliu…“
Be Niujorko, kuriame gyveno, O. Judakova taip pat yra buvusi Meksikoje, Kanadoje, Pietų Korėjoje, Altajuje, Gruzijoje, kopė į Monblano kalną. „Jautriausia buvo pati pirmoji kelionė į Meksiką, – prisimena ji. – Grįžtant oro uoste matydama tuos skrybėlėtus ūsuotus meksikiečius su dideliais pinto plastiko krepšiais ir įsivaizduodama, kaip nusileidus Valstijų žemėje juos grubiai kamantinės amerikiečiai muitininkai, pamenu, pradėjau graudžiai verkti. Tiesą sakant, atviriausia širdimi keliauju po neturtingas šalis. Jos man yra įdomiausios.“
