Rytų išmintis byloja, kad nepasikeis gero žmogaus širdis, kaip nesušils vandenynas nuo degančio šiaudo.
Apie degančius šiaudus ir noriu šiandien pakalbėti. Gal kiek per drąsu atskirų žmonių išgyvenimus lyginti su pasaulio jausmų jūra, bet be šio palyginimo mes niekad nesuprasim vieno žmogaus išgyvenimo trapumo.
Nuo neatmenamų laikų žmonės mylėjo vienas kitą, gimdė vaikus, juos augino ir kūrė pasaulio lobyną. Visais laikais šalia gyveno nelaimės, mirtys, išsiskyrimai. Visais laikais žmonės ėjo prie žmonių, kad išsisakytų, kad apsikabintų ir būtų stipresni.
Kas atsitiko mūsų laikų žmonėms, kad nebemokame mylėti, nemokame auginti vaikų ir nemokame gyventi žmonių bendruomenėje. Atsirandame lyg iš niekur, lyg ne namuose auginti. O ir namų samprata keičiasi. Nebelieka buvusio privatumo.
O tada prasideda socialinė erdvė. Čia mūsų daug: socialiniai darbuotojai, atvejo vadybininkai, psichologai, vaiko teisių apsaugos specialistai ir kt. Visi skubame padėti kompensuoti meilės, atsakomybės, aplaidumo ir kitas spragas, kurios atsiranda žmonių gyvenimo vandenyne. Tada uždegame šiaudus kiekvienas savo erdvėje ir pradedame šildyti vandenyną. Su viltimi, bet iš anksto nuspėdami galimas pasekmes.
Bet meilė gyvena. Ir vandenynai surenkami po lašelį. Ir žmonių tarpusavio santykių jėga tokia didelė, kad prieš ją bejėgiai skeptikai ir vienišiai. Tiesiog žmogus turi pasirinkti savo gyvenimo erdvę. Sąmoningai. Įvertinti tai, ką gali duoti aplinkai ir ko ji iš jo tikisi.
Mums dažnai tenka būti vertintojais kitų gyvenimų ir išgyvenimų. Tenka, nes patys žmonės to nenori ar nesugeba padaryti. Vertinimas – pagal bendruomenės nustatytus kriterijus. Ir vėl tampi lyg atsakingas už svetimą gyvenimą, ne savo vaiką, ne savo artimą žmogų. Kuris pasiklydo gyvenimo kelyje ir net nebando ieškoti kelio namo. O gal net nebeturi savo namų.
Ir vėl degame šiaudus. Bandome šildyti širdis, šluostyti vaikelių ašaras ir užkurti židinį seniai atvėsusiame name…
Advento metas Lietuvoje kviečia atjautai ir meilei. Daugelis šiuo metu tuo gyvename. Mus supa įvairių likimų žmonės. Bet kaip būna gera širdžiai, kai sutinki šviesų žmogų, mylinčią širdį, pajauti uždegto šiaudo šilumą.
Nors nesušildysim vandenynų, bet šiaudus tikrai degsim, tikrai kviesim nesipykti, apsikabinti ir suprasti vienas kitą.
Sigita Bakanauskienė
Užs. Nr. 916
