Tautodailininkė Vita Vaitkevičienė senosios ir šiuolaikinės molio keramikos amato moko ir mažus, ir didelius. Šio meno tradicijas ji gaivina ne tik rajone vykstančiuose renginiuose, bet ir tarptautiniuose festivaliuose, šventėse.
- Vaitkevičienė yra eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Turi tautinio paveldo gaminio, meistro ir edukacinės programos sertifikatus. Vykdo neformaliojo vaikų švietimo programą – renka vaikų grupes į keramikos būrelius Deltuvos ir „Šilo“ pagrindinėse mokyklose, amatų centre Dainavoje.
Menininkė pasakojo kasmet dalyvaujanti tautodailininkų zoninėje ir respublikinėje parodose, jose pristato atkurtas pagal senąją keramiką ar iš jos fragmentų atgamintas puodynes, švilpukus. Kaip jos rankose gimsta šie dirbiniai, kokios yra keramikos paslaptys, galima gyvai stebėti ir rajono šventėse. Viena tokių – neseniai vykęs Deltuvos mūšis.
Erdvės po atviru dangumi dažniausiai ir tampa moters dirbtuvėmis. Taip pat, sako, lipdanti ją mielai priimančiuose muziejuose.
Žiniomis dalijasi ir su kitais: sąlygos vaikams ir suaugusiesiems lipdyti sudarytos Dainavos kultūros namuose. „Vietos veiklos grupė įgyvendino europinį projektą „Amatų centras Dainavoje“. Ten yra įrengtos keramikos amato dirbtuvės, koja sukamos žiedimo staklės, krosnis ir kitas būtinas senajai ir šiuolaikinei keramikai inventorius“, – pasakojo ji. Čia, anot pašnekovės, gali atvykti visi, kurie nori lipdyti ir kurti pagal savo sumanymus, ji supažindins su molio keramikos technologija.
Tradiciškai kiekvieną vasarą menininkė kviečiama į Veprių stovyklą papasakoti ir parodyti šio amato stovyklautojams. Smalsuolių sako sulaukianti ir svečiuose: „Turim su vyru Dainavos sodų bendrijoje pasistatę malkomis kūrenamą krosnį keramikai degti. Kiekvieną birželį organizuoju lauko krosnies parodomąjį degimą visuomenei, savo vadovaujamo būrelio nariams, kitiems besidomintiems.“
Vyras Darius, tikina ji, – pagalbininkas ir dirbant su keramika, ir važiuojant į renginius, nes visa tai, anot meistrės, reikalauja ir fizinės jėgos.
45-erių menininkė įsikūrė Kreivių kaime, esančiame Deltuvos seniūnijoje. „Gyvenimo „paskutinis ilgalaikis pasispardymas“ yra nusipirkta sodyba, – šypsosi ji. – Kadangi ji buvo apleista, darbų, norint patogiai įsikurti, yra dešimčiai metų į priekį. Kaip tikri lietuviai, stengiamės, ką mokame, pasidaryti patys arba pabandyti išmokti. Domimės ir pamatų bei sienų šiltinimu, įvairiais vidaus darbais. Tai – ir darbas, ir iššūkis, ir taupymas. Stengiamės naudoti kuo natūralesnes medžiagas. Namo priestatas yra karkasas, užpildytas vilna.“
Keramikė džiaugiasi galimybe vasarą leisti, kaip pati sako, sodybos ūkelyje. „Kasdienybė yra daržas ir paukščiai su melžiama ožka, darbai susiję su namo remontu. Sumanymai labai žemiški – perstatyti pečių ir apsišiltinti išorės namo sienas“, – atvirauja ji.
Tiesa, laiko senosios keramikos rekonstrukcijos renginiams tikrai atsiranda. Neseniai dalyvavo XIX-ame tarptautiniame eksperimentinės archeologijos festivalyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Į šį tradicinį renginį V. Vaitkevičienė vyko jau 17 kartą. Jame pristato lipdytinę keramiką nuo akmens amžiaus pabaigos iki geležies amžiaus galo. Didžioji dalis jos demonstruojamų puodų yra lipdyti pagal muziejuose turimus archeologinius radinius. Festivalio dalyviai ir šiemet domėjosi menininkės darbais, teiravosi apie seniausių puodų lipdymą.
Nuotr. Keramikė Vita Vaitkevičienė.
Asmeninio archyvo nuotr.
