„Šilo“ pagrindinės mokyklos šeimininkams yra ko pavydėti. Pro atvirus klasės langus plūsta smaragdinė miško žaluma. Pakeliui į mokyklą suvešėjusiuose krūmuose savo dailiais liežuvėliais plaka lakštingalos. Vidury pamokos gali klausytis šile kukuojančios gegutės arba gėrėtis pušų kamienais lakstančiomis voveraitėmis.
Štai keturi maži voveriukai puikiausiai jaučiasi „okupavę“ varnėno inkilą, o pastarieji irgi nepyksta, visiems čia užtenka vietos. Turėtų užtekti. Kaip ir gamtos grožio, dosniai jos žarstomų mums dovanų. Kulniuok sau laimingas šile įrengtos sveikatingumo trasos takais, mėgaukis žemuogių, aviečių, pakalnučių, kitų žolynų kvapais, paukščių klegesiu, takeliu prabėgančia maža stirnele.
Ant suolelio nesėsk…
Šile sutiktas mokyklos direktorius Leonas Žuklys prisipažįsta, jog, suradęs laisvą valandėlę, kasdien stengiasi apsukti ratą, nes sveikatingumo trasa tam ir įrengta, kad galėtum čia sveikatos pasisemti, galvą nuo rūpesčių pailsinti. Kiekvieną rytą šilo takais pabyra pulkeliai mišku besidžiaugiančių „vienos dienos turistų“. Žingsniuoja pasimankštindami, sparčiu žingsniu, pasikarsto ant čia įrengtų treniruoklių. Visiems, regis, labai smagu.
Kol neprisėda kurioje nors pavėsinėje. Taip iš karto ir neprisėsi, nes suolai nutrypti purvinų batų, mat dalis „poilsiautojų“ įsigudrina sėdėti ant atramų. Iš čia, matyt, smagiau į grindų akmenis daužyti išgertus butelius, kuriuos tuštinant užkanda viena – saulėgrąžos. Jų lukštais žemė čia klote nuklota, galima pamanyti, jog siautėjo alkanų žiurkėnų armija, sudorojusi visą saulėgrąžų lauką. Pavėsinės sienos ne tik išpieštos, ištepliotos, apdegintos – šalia išpjaustytų vardų nurodyti ir telefonai, kuriais neva galima išsikviesti „palydovę“.
Mums šveičiant suolelį, kad galėtume prisėsti, sustoja miškininkų automobilis, netrukus – dar vienas. Pareigūnai rengia reidus baimindamiesi gaisrų, kartu ir šiukšles apie pavėsinę susemia, iš uogienojų surenka tuščius butelius. „Matot, pas mus visi dailininkai“, – mosteli ranka į išpieštus, apdegintus namelio sienojus.
Gaila miškininkų pastangų, jų įdėto darbo rengiant sveikatingumo trasą, kasdien valant miško aikšteles nuo piktybiškai paliekamų šiukšlių. Ir ne tik šiukšlių. Sutikti šile pažįstami ukmergiškiai pasakoja protu sunkiai suvokiamas istorijas.
Štai viena moteriškė, sumaniusi pailsėti ant suolelio palei taką, vos neatsisėdo į žmogaus paliktą „blyną“. Jei tai būtų pievoje, ganykloje, pavadintum tą „blyną“ paprastai – karvašūdis, o kaip pavadinti žmogiškąjį tvarinį ir dar paliktą, sukrautą ant suolelio?
Kita istorija dar keistesnė. Moteris nufotografavo ant ąžuolo šakos pakabintą maišelį, į kurį šuns šeimininkas sukrovė savo augintinio kakučius. Gerai, kad surinko, nepaliko šalia tako, bet kam reikėjo ant medžio kabinti? Kad kitam ant galvos nukristų? Kad išdžiūtų saulėje? Gal dar ateis pasiimti?
Viltis miršta paskutinė
Sumąstėme atlikti nedidelį eksperimentą. Gal ir beviltišką, bet, pagalvojome, bent šiek tiek širdy smagiau taps, jausimės nors menką, bet gerą darbą nuveikę. Surinkę šilo pavėsinėje šiukšles, pririšome čia du šiukšlių maišus, o šalia palikome raštą „Jaunimui“. Kad nesulytų, ilgiau laikytų, įdėjome jį į plastikinę įmautę ir stipriai prikalėme vinimis prie medinio rąsto. „Kuo Tau nusikalto miškas, kad šitaip baisiai jį terši? Mesk šiukšles į maišus, gerbk save, mišką ir Lietuvą!“ – gražiai paprašėme jaunų žmonių, vis dar tikėdami, jog suaugusieji, garbaus amžiaus senjorai taip nesielgtų: neliptų su batais ant suolelių, nedaužytų, nepjaustytų, nešiukšlintų…
Kitą rytą atskubėję į savo pavėsinę, buvome maloniai nustebinti: maišuose radome šiukšlių. Vieną maišą net pakeitėme – tegul poilsiautojai tik meta, tegul tik aplinkos neteršia! Užtat kitą dieną pavėsinė atrodė lyg po sprogimo: aplink mėtėsi popiergaliai, maišų – nė kvapo, o po pavėsinės stalu kėpsojo krūva pelenų. Tarp jų – sudeginto mūsų rašto ir mokyklinių sąsiuvinių likučiai.
Padegėjai, matyt, labai skubėjo, nes aptikome ir nespėjusį sudegti matematikos sąsiuvinį. Su mokyklos, klasės ir paties savininko pavarde. Pavartę matematikos kontrolinių darbų sąsiuvinį, aptikome raudonu rašalu išmargintus lapus, o geriausias pažymys už spręstas užduotis buvo 5.
Informacija – už penkis eurus
Vaikštinėdami šilo takais, sutikome būrelį paauglių. Užkalbinome. Pasiteiravome, ar nematė, ar negirdėjo, kas čia tuos gaisrus pavėsinėse rengia.
Pasirodo, ir matę, ir girdėję, ir pažįsta. Gali viską papasakoti, tik už tokią paslaugą, girdi, reikėtų premiją skirti. „Duokit penkis šimtus eurų – dalinsimės!“ – tiesiai šviesiai pareiškė vienas iš jų. Na, penkių eurų tikrai nebuvo gaila. Pasakęs savo vardą, pavardę ir telefono numerį, paauglys be skrupulų „išdavė“ ir bendraamžius degintojus.
„O jūs patys nedalyvavot, kad taip gerai viską žinot?“ – dar paklausiau. „Neeee!!!“ – choru patikino jaunieji mūsų suokalbininkai. Sutarėme: jei padės kariauti su tokiais gamtos, miško, pavėsinių niokotojais – ateityje neliksime jiems skolingi. „Pridėsim dar ir tortą!“ – pažadėjau.
Dėl gerų ketinimų juk negaila. Gal, susivienijus su sveikatingumo trasos takais vaikštinėjančiais poilsiautojais, jaunąja seklio Kalio komanda, kitais savanoriais geradariais, pavyktų išsaugoti dar vieną nesudegintą suoliuką, pavėsinę, nenulaužtą ąžuoliuką, nesuniokotus treniruoklius sveikatingumo trasos takuose, kurie patys, deja, apsiginti negali.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
