Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos narių susirinkimas šiemet surengtas Marijampolėje. Pasižvalgyti po 2018-ųjų Lietuvos kultūros sostinę praėjusią savaitę pakvietė kolegos ir nuo šio miesto neatsiejamos „Arvi“ šeimininkai.
Savo veiklos ataskaitą pristatė asociacijos direktorė Rasa Navickienė. Apie veiklą kalbėjo asociacijos valdybos pirmininkas Alvydas Balčiūnas, pristatyta 2017 metų revizijos ataskaita.
Žurnalistai diskutavo apie geresnes regioninės spaudos rėmimo galimybes, šių dienų žiniasklaidą. Kalbėta apie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, su kurio pertvarka susiję ketinimai pastaruoju metu aptarinėjami tarp politikų, didžiųjų žiniasklaidos grupių, mažesnių leidėjų.
Po susirinkimo surengta ekskursija po Marijampolę.
Kultūros sostine šiemet tapusios Marijampolės simboliu pasirinktas varpas. Jos centrinė – J. Basanavičiaus – aikštė papuošta šimtu varpų. Ant Marijampolės pašto pastato, prie pagrindinio įėjimo, 2013 m. rugsėjo 22 d., minint Vinco Kudirkos laikraščio „Varpas“ 125-ąjį jubiliejų bei Marijampolės sąjūdžio leisto laikraščio „Varpo aidas“ 25-ąją sukaktį, buvo atidengta atminimo lenta, prie kurios pritvirtintas Laisvės varpas.
Visur – katės
Negali nesišypsoti, visur matydamas daug pieštų kačių ir jų skulptūrėlių. Marijampolė siejama su grafiene Pranciška Butleriene, pakvietusia marijonų vienuolius ir įkūrusia Marijampolės miestą. Ji labai mylėjo kates. Ta meilė įamžinta marijampoliečio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtose kačių skulptūrėlėse, o vieta, kurioje jos „apsigyveno“, vadinama Kačių kiemeliu.
Ant juodo granito fontano sienelės su vandeniu „žaidžiančios“ grafienės katės tarsi pasakoja apie Marijampolės istorijos pradžią.
Pasukus link Šešupės maloniai nustebina už Europos Sąjungos milijonus gražiai sutvarkytas Poezijos parkas su suoleliais, fontanais. Iš gidės dar sužinome, kad nacionalinis suvalkiečių gardumynas, laikomas jų kulinariniu paveldu, yra skilandis.
Jokio streso
Vėliau, trumpam stabtelėję prie cukraus fabriko, vykstam į didžiulį paukštyną. Vienai iš „Arvi“ grupės įmonių, kuri gamina kalakutienos produkciją, paukštieną tiekia ūkininko Irmanto Grigo ūkis. Jo valdose – šešios fermos, kiekvienoje – po 9 tūkst. ekologiškai, natūraliai auginamų kalakutų. Į juos pasidairom tik iš tolo: paaiškinama, kad kalakutas – ypač jautrus, lepus paukštis, taigi negalima jiems kelti jokio streso. Su kolegomis pašmaikštaujam, kad jeigu galiausiai nebūtų suvalgyti, čia jiems – puikios gyvenimo sąlygos.
Skerdžia musulmonas
„Arvi kalakutų“ įmonėje turėjome galimybę iš arti pamatyti, kokie vyksta procesai, po kurių parduotuvių lentynas pasiekia sutvarkyta, apdorota, susverta, sufasuota mėsa – įvairios kalakutienos dešros, dešrelės, faršas, skrandukai, kumpeliai, šašlykai…
Įmonės maisto technologė papasakojo, kad neseniai čia pradėta gaminti chalalinė – pagal islamo reikalavimus paskerstų gyvūnų – mėsa, ir dabar tik tokia atkeliauja ant pirkėjų stalų. Skerdimo metu apmokytas religingas musulmonas peiliu perrėžia gyvūnui kaklą ir ištaria Alacho vardą. Būtent taip gaminama visa atvėsinta, atšaldyta, malta kalakutų mėsa ir vidaus organai.
Teigiama, kad toks, pagal chalalio taisykles paruoštas, maistas, musulmonų įsitikinimu, yra ne tik švaresnis, sveikesnis, bet ir skanesnis. Lietuvoje chalalio sertifikatą turi bei tokią mėsą gamina ir daugiau mėsos perdirbimo bendrovių.
Pritrūko šašlykų
Degustuojant kalakutienos gaminius, įmonės vadovai ramino, esą valgant šią paukštieną galima nesibaiminti kalorijų. Tiesa, neslėpė ir to, kad vis dėlto pati vertingiausia – paprasčiausiu būdu apdorota mėsa, paruošta namuose, kurioje nėra priedų. Šypsojosi nespėję tinkamai pasirengti netikėtai atėjusiam šiltajam sezonui. Mat kalakutienos šašlykų pageidaujančių pirkėjų – tiek daug, kad net pritrūko žaliavos.
