Redakcijoje visada būna labai malonu sulaukti istorijų, kurių autoriai pasakoja apie patirtus kilnius nepažįstamų žmonių poelgius, nelaimėje ištiestą pagalbos ranką.
Šįkart tokio laiško sulaukėme iš klaipėdietės Birutės Želvienės. Moteris nuoširdžiai dėkojo žmonėms, kurie, atsidūrus nelaimės vietoje kelyje, sustojo ir pasiūlė pagalbą.
„Pati esu iš Klaipėdos. Rugpjūčio 14 d. važiuodama iš savo miesto į Anykščius, Deltuvoje su dviem vaikais patyriau rimtą mašinos gedimą. Jo metu atsijungė ir susisuko automobilio ratas, lūžo „šakė“ ir per visą kelią pasipylė skysčiai.
Vos suvaldžiau automobilį, iš inercijos čiuožėm dar keliasdešimt metrų. Patyrusi šoką, nesuprasdama, kas įvyko, greitai ištempiau vaikus iš mašinos ir atsistojom nuošalyje…
Tik po kurio laiko atsipeikėjusi supratau, kaip mums pasisekė, kad viskas įvyko kaimelyje, kuriame greitis siekė vos 40 km/val., todėl mašina nesivertė.
Atsidūrusi 300 km nuo namų, pagauta streso, drebančiom rankom skambinau techninės pagalbos tarnybom, bet jos teigė, jog aš per toli, kad jie man padėtų. Pasipylė ašaros, apėmė neviltis. Vietovių nepažįstu, draudimo agentai ragelio nekėlė. Kaip tyčia, nekėlė ir artimieji, kurie vargiai kuo man būtų pagelbėję dėl didelio atstumo. Pro mus važiavo mašinos, įvairūs „vertintojai“, o aš per ašaras nesugebėjau mąstyti, ką daryti…
Kai motociklu privažiavo pora, pamaniau – dar vieni smalsuoliai. Bet klydau. Net dabar nesuvokiu, kaip du svetimi žmonės galėjo taip asmeniškai įsijaust į mano situaciją, aukoti savo laiką ir suorganizuot viską taip, kad vos po valandos automobilis jau buvo servise, atlikta jo diagnostika, o man paruošta pakaitinė mašina ramiai kelionei namo…
Jei teisingai pamenu, tai Remigijus ir Inga iš Ukmergės. Brangieji, noriu jums padėkoti už ramybę, kurią pajuto mano vaikai, kai jūs atsidūrėt šalia, už techninių sprendimų priėmimą ir techninės pagalbos suorganizavimą, už apkabinimus ir visus tuos šiltus žodžius, kurie tuo metu man taip buvo reikalingi, už visą tą laiką, kai iki paskutinės minutės nepalikot mūsų.
Taip pat žinau, kad automobilis buvo Remigijaus prižiūrimas net serviso metu, kai grįžau į Klaipėdą… Iki tol nebuvau buvusi Ukmergėje, bet šiandien žinau, kad tas miestas svetingas, šiltas ir turi nuostabių žmonių, nes ir serviso UAB „Aljuva“ darbuotojai suteikė visokeriopą pagalbą.
Kai dabar prisimenu, buvo toks jausmas, lyg Dievas būtų angelus siuntęs. Šiandien žinau, kad galim visi būti angelais kažkam.
Jei įmanoma, atspausdinkite šią padėką, nes tokie žmonės tikrai puošia jūsų miestą ir gal tai bus paskatinimas visiems elgtis su kitais kaip su savais…“
