Šalyje nebelikus viešųjų darbų, pokyčiai liūdina. Aplinką tvarkyti būtina, bet galimybių įdarbinti atitinkamą kiekį žmonių nėra. O ir tarp jų vis sunkiau rasti sugebančiųjų dirbti.
Viešuosius darbus anksčiau 60 proc. finansuodavo darbo birža, 40 proc. – savivaldybė. Dažniausiai šios programos darbai būdavo susiję su aplinkos tvarkymu.
Nuo liepos įsigaliojus naujajam socialiniam modeliui, keitėsi Užimtumo rėmimo įstatymas, ir viešųjų darbų programos nebeliko. Numatyti kiti užimtumo skatinimo ir bedarbių įdarbinimo būdai.
Visa tai dabar finansuoja tik savivaldybės. Tačiau, trūkstant lėšų, priimama mažiau žmonių.
Miesto seniūnė Zita Pečiulienė naująją tvarką sako vertinanti „labai blogai“. „Tragedija, nes žmonių trūksta. Dar bent gerai, kad yra kita rėmimo programa su teise įdarbinti… Tačiau nelieka tų, kurie dirba visuomenei naudingus darbus: žmonės išeina pas ūkininkus – dabar toks sezonas. O spalį, kai seniūnijoje nebėra darbo, jų vėl bus 80 ir daugiau kiekvieną dieną, kaip visada…“ – sakė ji.
Pasakojo, kad ir pagal minėtą rėmimo programą žmonių nėra daug: „Pavasarį turėjom keturis. Džiaugiuosi, kad nors dabar – vienuolika. Tiek gavom pagal gyventojų skaičių.“
Septyni žmonės dirba su žoliapjovėmis, yra vienas vairuotojas. „Viena mergaitė vietoj, seniūnijoje, padeda, nes dabar daugelis žmonių atostogauja. Dvi moterys paravi mieste ir kapinėse, ten tvarko tualetus“, – sakė seniūnė.
Tačiau, neslepia ji, dirbančiųjų per mažai: „Mielai turėtume ir dvidešimt, bet finansavimas nepakankamas, labai ribotą kiekį darbų galim nusipirkt.“
Pokyčiai palietė ir kaimiškąsias seniūnijas. Anot Pabaisko seniūnijos seniūno Gedimino Lapuko, dabartinės ir ankstesnės situacijų nėra net ko lyginti.
„Sumažėjo dirbančiųjų, kuriuos galim priimti. Anksčiau per metus ir apie 30–35 žmones priimdavom, bet tai buvo labai seniai. Dabar seniūnijoje dirba 4 žmonės, kurie pagal tą programą yra įdarbinti iki gruodžio 1 dienos“, – pasakojo jis.
Tačiau, teigia pašnekovas, planus dėl darbo jėgos poreikio riboja ne tik finansinės galimybės: „Ir iki tvarkos pakeitimo ne visus norinčius galėjom įdarbinti. O ir apskritai su darbuotojais – problema: norintys ir galintys dirbti randa darbą kitur, o liko tokie, kurie nesugeba susirasti. Be to, žmonės gauna pašalpas ar kitaip sprendžia savo problemas.“
Bent jau, tikina seniūnas, situacija dėl spaudžiančių darbų nėra kritiška: „Jau apsišienavom, ruošiamės Pabaisko mūšio šventei – tada bus daugiau darbų.“
Žemaitkiemio seniūnijoje nuotaikos dar liūdnesnės.
„Striuka, nes sunkiai randam darbininkų, galinčių dirbti, – sako seniūnė Rita Mikutienė. – Mažėja žmonių, gaunančių pašalpas, tačiau labiausiai mažėja darbingo amžiaus žmonių. Yra keli, kuriems reikia dirbti su mechanizmais, pavyzdžiui, žoliapjove. Bet bėda ta, kad net ir žolę pjauti jiems reikia mokytis… Net ir su dalgiu jaunesni nemoka, o vyresni nebeturi sveikatos.“
Tačiau, anot jos, sveikata – ne visada „nedarbingumo“ priežastis: „Kiti nenori, nesugeba. Jeigu žmogus trisdešimt metų niekur nedirbęs, nieko nemoka – ką jam labai pasiūlysi? O juk ir žoliapjove dirbti pirmiausia reikia mokėti…“ Seniūnė juokauja: „Tuoj išvis apželsim, apaugsim, ir teks samdytis firmas.“
Seniūnija gali įdarbinti tik tam tikrus reikalavimus atitinkančius asmenis. „Jei žmogus nėra užsiregistravęs darbo biržoje, negalim priimti. O darbo birža stengiasi įdarbinti, siunčia į kitas laisvas darbo vietas. Jei jaunesnis, turi eiti mokytis specialybės. Tada braukiamas iš bedarbių sąrašų, ir tokio įdarbinti nebegalim“, – pasakojo R. Mikutienė.
Neslepia – atėjusieji neretai irgi turi savotišką požiūrį į pareigas: „Galvoja – jeigu remiama, ateinu – ir gausiu pinigų. O čia turi dirbti – ne paprastai paravinėt, ne tas amžius, kad bet kaip padaryta yra gerai.“
Žemaitkiemio seniūnijoje šiuo metu dirba trys darbo biržoje užsiregistravę asmenys. Jie gauna minimalų atlyginimą.
