Tik porą kartų per metus į Ukmergę iš Kazachstano grįžta statybų inžinierius, gausios šeimos tėvas Kazys Činčikas. Po trumpų atostogų netrukus vėl kraunasi lagaminus ir išskrenda į tolimos šalies statybas. 60-mečio šiemet sulauksiantis ukmergiškis ten vadovauja būriui meistrų, rengiančių aukščiausios klasės biurus, prabangias parduotuves ir būstus.
Kazachstano sostinėse – buvusioje, Almatoje, ir dabartinėje, Astanoje, Kazys Činčikas šiemet pradeda ketvirtus metus. Iškeliauti į šią tolimą Azijos šalį buvę keletas priežasčių. Pirmiausia, sako vyras, norėjosi pakeisti aplinką, patirti naujovių. Antra, išlaikyti šeimą, kurioje trys vaikai.
Vilniaus inžinerinį statybos institutą baigęs K. Činčikas ilgą laiką Ukmergėje vertėsi individualia veikla, užsiėmė metalo dirbiniais. Žmona Gražina, architektė pagal profesiją, rūpinasi dideliais namais, o išvykus vyrui – 15 arų sodo sklypu, bičių ūkiu Zarasų rajone. Tad didesnio uždarbio paieškos taip pat vertė šeimos maitintoją ieškotis pelningesnės veiklos. Draugai pakvietė padirbėti Kazachstane.
Trūksta specialistų
Į Europos šalis inžinieriaus dirbti neviliojo kalbos barjeras. Puikiai rusiškai kalbantis K. Činčikas rusakalbiame Kazachstane bendrauja laisvai. Pasakoja, jog čia labai trūksta jaunų, gabių specialistų, ypač architektų. Išvykti ten nesunku: nuo šių metų lietuviams įteisintas bevizis režimas keliauti po Kazachstaną, bet, norint dirbti, reikalinga darbo viza. Tačiau mūsų jaunimui ten kliūtis – rusų kalbos nemokėjimas.
Darbuotojai Kazachstane dabar labai reikalingi. Ypač plečiasi šalies sostinė Astana, kurioje šiuo metu gyvena apie 2 milijonus gyventojų. Daugiausia statoma daugiabučių, individualių gyvenamųjų namų, biurų.
Turtingi užsakovai
Pirmus metus Astanoje vyras dirbo statybos darbų vadovu. Jo grupė, kurioje apie 60 darbuotojų, rengė, jo žodžiais tariant, nedidelę –1900 kv. m – aukštesnės klasės parduotuvę. Po atostogų draugai pasikvietė į Almatą, kur prabangaus „Ritz-Carlton“ viešbučio viršutiniuose 31–37 aukštuose rengė gyvenamąsias patalpas turtingiems žmonėms. Pastato žemesniuose aukštuose – kavinės, prabangūs restoranai, SPA centrai, viešbutis, o aukščiau – vienuolika privačių butų, kazachų supratimu, nedidelių – apie 140 kv. m. Yra keletas ir po 500 kv. m.
Paklausus, kodėl tokie dideli butai, vyriškis teigia, jog toks yra vietinių gyventojų supratimas, gyvenimo būdas. Ten vertinama tai, kas didinga, gigantiška. Štai viename prekybos centre rengė aukščiausios klasės 800 kv. m biurą.
Labai populiarūs tarp kazachų išmanieji namai. Juose viskas valdoma kompiuteriu: nuo šildymo ir vėdinimo sistemų iki užuolaidų užtraukimo. Tiek „Ritz-Carlton“ butuose, tiek privačiuose namuose, pasakoja K. Činčikas, jo komanda turi viską įrengti taip: atėjai ir gyvenk. Statybininkai palieka tik mūro sienas. Jo brigada – meistrų grupės – jas tinkuoja, rengia santechniką, elektrą, priešgaisrinę techniką, montuoja gipskartonį ir taip toliau. Lietuviai ypač vertinami dėl gero skonio, todėl 7–10 samdytų lietuvių architektūros dizainerių projektuoja interjerą. Komanda turi palikti patalpas jau su paveikslais, indais, patalyne ir, kaip juokauja pašnekovas, net su tualetiniu popieriumi.
Statybinės medžiagos, baldai ten keliauja iš Lietuvos, Latvijos. Santechnika – iš Italijos, kitų šalių. Turtingų žmonių supratimu, visur turi būti ,,brendas“ ir kad viską darytų vakariečiai. Kazachstane dirba ir daug turkų kompanijų, tačiau jų darbą vietiniai nelabai vertina, jiems skiria ne tokios aukštos klasės objektus. Mat mūsiškių, sako pašnekovas, kokybė geresnė. Yra šalyje ir savų specialistų, vietinių „perliukais“ vadinamų, bet labai mažai.
Pragyventi nebrangu
K. Činčikas patenkintas ir gyvenimo sąlygomis. Kazachų įmonė jam nuomoja 2 kambarių butą, kurį leido pačiam išsirinkti, apmoka keliones, darbas taip pat neblogai apmokamas. Dirbti per dieną tenka ir po 12–13 valandų, jei reikia skubiai priduoti objektą. Dirbama ir šeštadienio pusdienį, o jei labai skubu, padirbėti tenka ir sekmadieniais.
Laisvo laiko lieka nedaug. Vakare grįžta pavargęs, todėl, kaip juokauja vyras, šeštadieniais šventa pareiga – apeiti prekybos centrus, turgų ir prisigaminti maisto savaitei. Parduotuvėse gausu lietuviškų prekių. Vyras pasakoja, kad galima rasti visą „Rokiškio sūrio“ ar „Vičiūnų“ asortimentą, „Pergalės“ saldainių, geresnio „Švyturio“ alaus. Maisto kainos, pasak K. Činčiko, šiuo metu mažesnės nei pas mus. Jam, gaunančiam atlyginimą eurais, jis ypač atpigo devalvavus Kazachstano valiutą tengę.
Benzino litras – 35–40 euro centų, elektra ir dujos pigesnės apie 3 kartus. Patogu ir pigu naudotis taksi. „Nėra tokių taksi kaip pas mus. Ten atsistojai prie gatvės, pakėlei ranką ir sustoja. Tarkim, nuvažiuoti tokį kelią kaip nuo Gariūnų iki Antakalnio ten kainuoja 3–4 eurus. „Taksuoja“ kas antras vairuotojas. Taip jie užsidirba papildomai, nes nėra apmokestinami. Nori užsidirbti – važiuok, dirbk“, – pasakoja pašnekovas. Koks ten dirbančių lietuvių atlyginimas, vyras tepasakė, jog skirtumas nuo mūsiškių specialistų, besidarbuojančių tėvynėje, nėra įspūdingas.
Laisvalaikiu – kalnai ir vanduo
Laisvalaikį vyras mėgsta leisti buvusioje pasauly garsioje Medeo čiuožykloje, kurioje vykdavo pasaulio čiuožimo čempionatai. Sekmadieniais slidinėja kalnuose, kur ir vasarą tvyro sniegas, keliauja po kanjonus, apžiūri krioklius – žavisi nepaprastai gražia gamta. Keliauja į „8 ežerų“ vandens pramogų parką po atviru dangumi. Per šventes atvažiuoja šeima, kartu keliauja po Kazachstaną.
Kazachstano didmiesčiai labai gražūs, pilni parkų, jie vasarą laistomi, gatvės plaunamos, todėl karščio poveikis mažiau juntamas. Labai mandagūs ir paslaugūs šalies žmonės. Jei jaunuoliai autobuse pamato vyresnį žmogų, būtinai atsistoja ir siūlo sėsti.
Rūpinasi konsulatas
K. Činčikas labai džiaugiasi Lietuvos konsulato Astanoje darbu. Darbuotojai pakviečia visus lietuvius kartu švęsti lietuviškų švenčių, Naujųjų metų, Velykų. Pakviečia atlikėjų iš Lietuvos, ateina katalikų kunigas Kastytis, irgi lietuvis, laiko mišias. Konsulato II sekretorius Valdas Burneika skambina visiems asmeniškai ir perklausia, ar gavo kvietimus. Susirenka paprastai iki 50 žmonių, susineša vaišių. Ne tik atvykėliai, bet ir ištremtųjų palikuonys ateina. Nors sunkiai lietuviškai kalbantys, bet lietuviškais vardais ir pavardėmis. Šiemet konsulate Kovo 11-ąją taip pat šventė su šeimų nariais.
„Iš pradžių buvo labai sunku palikti namus, kurtis svetimoje šalyje. Paskui pripratau. Suprantu: reikia dirbt“, – sako K. Činčikas.
