Siuvinėti, megzti, verti smulkučius karoliukus reikia ne tik kantrybės, bet ir gero regėjimo. Kaip tokia technika rankdarbius kuria regėjimo negalią turinti tautodailininkė Emilija Urbonavičienė, sunku suvokti regintiesiems.
Regėjimo negalią turinti tautodailininkė E. Urbonavičienė mezga lėles, veria iš karoliukų gėles, medžius, kuria paveikslus. „Man žiūrėt nereikia, – sako moteris, viską daranti iš atminties, – pirštai patys žino.“
Rankdarbių kūrimas jai – jos saviraiškos būdas, kylantis iš netgi negalios nenumalšinamo vidinio poreikio. Nuo mažumės pradėjusios kurti ir jau aštuntą dešimtį įpusėjusios menininkės nesustabdo nei amžius, nei ligos.
Būsimoji menininkė gimė prieš pat į Lietuvą ateinant Antrajam pasauliniam karui. Nuo pat mažumės silpno regėjimo mergaitės likimas nelepino, džiaugsmo gyvenime patyrė tik trupinius, tad visa užuovėja jai buvo taip mėgstami rankdarbiai ir tų laikų moterų darbai – verpimas, audimas.
Jau septynerių Emilija verpė, o motina jos verpalus dėdavo į savo audeklų ataudus. Netrukus ir ją mama austi išmokino. Ir rinktinius, ir keturnyčius, ir aštuonnyčius. Sako, labai labai norėjusi. Padėjusi į šalį siuvinėtus darbelius, audė, vėl siuvinėjo, mezgė, prie žibalinės lempytės prisikišusi, kad geriau matytų. Mama vis perspėdavo: „Nekišk galvos – plaukus uždegsi“. Kitų darbų neskaičiavusi, o lovatiesių per gyvenimą išaudusi 41.
Pabaisko apskrity, Praniukų kaime užaugusi mergina baigė vienuolika klasių Ukmergės silpnaregių mokykloje Brailio raštu, priklausė Aklųjų draugijai. Kaime liko audimo staklės, verpimo ratelis, kai 1982 metais moteris atėjo gyventi į miestą. Jau turėjo antrąją neįgalumo grupę.
Draugija parūpindavo savo nariams darbų: surinkt elektros šakutes, kosmetinius teptukus, supakuot sagas. Beveik 20 metų iki pensijos E. Urbonavičienė išdirbo Aklųjų draugijoje.
Į Lietuvos tautodailininkų sąjungą E. Urbonavičienė atėjo 2004 metais. Kol gavo tautodailininkės vardą, surengė 22 personalines parodas. Vokietijoje eksponuotos jos lovatiesės. Anglijoje – megzti gandrai ir kitokie paukščiai. Australijoje – mezginiai, nėriniai vąšeliu. Visos kitos parodos rengtos Lietuvos miestuose.
Kurie tik bebūtų kūrėjos darbai – vis iš jos aplinkos: kalakutas, gulbės, pelėda, gaidys su višta ir viščiukais, katinai, ramunių puokštės… ,,Aš niekur nenusižiūrėjau, niekur padaryta nemačiau, – sako menininkė, – mano fantazija taip rodo.“
Visa, ką moka padaryti pati, mielai pamoko ir kitas norinčias išmokti moteris. Buvo netgi būrelį mezgėjų, vėrėjų subūrusi. Penkiolika moterų išmokė vert gėles iš karoliukų. O jų visokių dydžių ir spalvų tautodailininkės namuose gausybė. Sako, kur kada gaudavusi nusipirkt, vis kaupusi, dėjusi. Ir vielučių visokių, ir siūlų pilnos spintos.
Draugės, pažįstami atneša vazonėlių, puodelių, į kuriuos „įsodina“ moteris savo gėles. Juose ,,auga“ ištisa kolekcija: ramunės, žibuoklės, visokios nematytos gėlės. Kitur – medžiai. Iš karoliukų suvėrusi nemažą beržą su žirginėliais, šermukšnį, uogomis raudonuojantį. „Visko nesuskaičiuotum – šimtais padaryta“, – sako E. Urbonavičienė ir rodo nuo šiurkščių vielų sueižėjusias rankas. Tačiau be to moteris negalinti gyventi. Karoliukus rankos pačios atrenka. Ir siūlą į adatą atmintinai moka įsiverti. Ir svarbiausia, nė vieno savo mezginio ar vėrinio nėra pardavusi – viską dovanoja.
E. Urbonavičienės albumuose – šūsnys nuotraukų, kuriose jos darbai, ji pati parodose ir kelionėse su kitais draugijos nariais. Rodo ir knygą apie Ukmergės tautodailininkus. Joje – ir E. Urbonavičienės geriausi darbai.
