Puoselėja prezidento Antano Smetonos atminimą

Autorius Vilma Nemunaitienė
Puoselėja prezidento Antano Smetonos atminimą / A. Čekauskas savo gimtinės nepamiršta. Autorės nuotr.

Mūsų kraštietis Alfonsas Čekauskas – įvairiapusė asmenybė: dainininkas, istorijos žinovas, visuomenininkas, blaivybės puoselėtojas, ne vienos draugijos, asociacijos įkūrėjas ir vadovas. Pagrindiniu savo siekiu vyras išsikėlė pirmojo mūsų šalies prezidento Antano Smetonos atminimo puoselėjimą ir deramą pagerbimą.

Šiemet A. Čekauskas mini garbingą 80 metų jubiliejų, sako gimęs simbolinę dieną – Kovo 11-ąją. Mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę, savo gimtadienį mini kartu su atkurtos Lietuvos gimimo diena.

A. Čekausko gimtinė – Šalnų kaimas, Taujėnų valsčius.

Prisimena šį kaimą buvus labai didelį. Jame veikė net keturios  pradžios mokyklos, stovėjo keliolika kryžių. Kadais, vaikystėje, į Ukmergę iš Šalnų yra tekę eiti ir pėsčiomis.

Gimtinės vietoje – autostrada

Augo būsimas dainininkas didelėje septynių vaikų šeimoje. Buvo pagrandukas. Tėvas – labai pažangus ūkininkas, mokėjęs kelias kalbas, mokslų semtis važiavęs į Latviją. Mama – puiki šeimininkė, iš kurios kulinarinių paslapčių mokėsi apylinkės moterys. Prisimena tėvų sodybą buvus rūpestingai puoselėjamą. Čia augo juodalksnių miškeliai, o namuose veikė pradžios mokykla. Tėvas buvo sukaupęs didelę biblioteką, kurios knygas pasimėgaudamas skaitydavo.

Apie savo kraštą ir jo žmones A. Čekauskas yra išleidęs knygą „Mūsų kraštas“. Sako, kad gimtieji namai išlikę be galo brangūs ir mieli – savo sodo name netoli Vilniaus yra išsaugojęs senas sijas iš melioracijos nugriautos gimtosios sodybos.

Dabar gimtinės vietoje driekiasi autostrada Vilnius–Panevėžys.

87 kilometras – toje vietoje buvo Čekauskų sodyba. Visas didžiulis kaimas buvo nušluotas tiesiant šį modernų kelią.

Mūsų kraštiečio atmintyje išlikę skaudūs pokario laikų prisiminimai. Sako, šeima buvo tremiamųjų sąrašuose, tačiau Sibiro išvengė. Baisius laikus išgyveno čia, tėvynėje. Vyresnės seserys buvo partizanų ryšininkės. Jam, kaip jaunėliui, taip pat tekdavę užduočių: į Ukmergę siųsdavo nupirkti vaistų, tvarsčių. Tuomet nesuprato, kam tiek daug. Tėvai sakė, susižaloję, reikia apsirišti. Tik vėliau suprato, kad visa tai, ką nupirkdavo Ukmergėje, buvo perduodama partizanams.

Dainininko kelias

1966 m. A. Čekauskas baigė lituanistiką Vilniaus universitete. Vėliau mokytojavo, ėjo vienos sostinės vidurinės mokyklos direktoriaus pareigas, dirbo profsąjungų kultūros darbą.

Visą laiką dainavo. Su soliniais koncertais pasakojo aplankęs daugybę šalių, yra tapęs respublikinio solistų konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatu, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros-švietimo darbuotojo vardas. Su savo koncertu kraštietis neseniai lankėsi ir Ukmergėje – 80 metų jubiliejaus proga koncertą surengė Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.

Atvyko kartu su savo bičiuliu, kompozitoriumi Bronislovu Jankausku. Vakaro metu skambėjo lietuvių ir ukrainiečių liaudies dainos, populiarių operų ir operečių arijos, kiti klasikos kūriniai.

A. Čekauskas džiaugėsi per savo gyvenimą aplankęs 107 pasaulio šalis. Trejus metus teko tarnauti sovietinėje armijoje Simferopolyje, kur dėl savo stipraus tenoro buvo paskirtas žygiuojančio karių būrio vedančiuoju balsu – pirmasis užtraukdavo dainą. Nuo tų laikų atsimena ir daug ukrainietiškų dainų.

Malonia staigmena atlikėjui tapo žiūrovų salėje sutikti giminaičiai, su gėlėmis atskubėję į susitikimą, – pusbrolio žmona Regina Sedleckienė su dukra Sigita Urboniene. Buvo apie ką pakalbėti, ką prisiminti.

Pasirinko blaivybės kelią

A. Čekauskas – net kelių nevyriausybinių organizacijų įkūrėjas. Jis – asociacijos „Mūsų tautos atmintis“ prezidentas, kraštiečių draugijos „Kur tas šaltinėlis“ vadovas, taip pat – Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ pirmininkas. 2001-aisiais įkūrė Nacionalinę žalingų įpročių prevencijos tarybą, kurios tikslas – alkoholio, narkotikų ir tabako gaminių vartojimo prevencija mokyklose.

Pašnekovas tvirtina niekada nevartojęs alkoholio. Esą mokytis to nereikėjo dėl šeimoje suformuotų tradicijų – svaigalų nevartojo ir jo tėvas.

Pagarba A. Smetonai

Kraštietis sako, kad šiuo metu viena svarbiausių jo veiklų – pirmojo šalies prezidento Antano Smetonos atminimo įprasminimas. Įsitikinęs, kad prezidento asmenybės juodinimas prasidėjo sovietmečiu, o vėliau buvo sistemingai einama tuo pačiu keliu. Ir dabar kai kurie istorikai linkę nevienareikšmiškai vertinti pirmąjį šalies prezidentą.

Pašnekovas sako perskaitęs visas išleistas knygas apie A. Smetoną, daugybę straipsnių ir drąsiai gali atremti visus prezidentą juodinančius teiginius.

Norėdamas įprasminti A. Smetonos gyvenimą, A. Čekauskas yra surengęs net 17 konferencijų, pasakojo daręs didelį spaudimą politikams dėl paminklo pirmajam šalies prezidentui sostinėje.

Ukmergė – A. Smetonos tėviškė, tad mano, kad čia prezidentas turėtų būti ypač pagerbtas. Kraštietis turi viziją, kaip tai turėtų būti. Mano, kad paminklas turėtų būti pastatytas Užulėnyje, mokyklos, kur dabar yra muziejaus filialas, aikštėje.

Atminimo stulpas turėtų stovėti ir Taujėnuose. Kuklus paminklas – ir Ukmergėje, prieš Kraštotyros muziejų. Taip pat esą derėtų surasti tinkamesnę vietą Antano Smetonos gimnazijoje esančiam prezidento bareljefui.

Dar vienas sumanymas – Taujėnų gimnaziją pavadinti Antano Smetonos vardu. Kad rajone taip pavadinta gimnazija jau yra, pašnekovui atrodo nieko tokio – pagarbos niekada nebus per daug.

Tarp būdų pagerbti pirmąjį šalies prezidentą – ir kelias A. Smetonos vardu. Tarp siūlymų – pavadinti 12 kilometrų kelią nuo Taujėnų iki Užulėnio.

„Noriu nuplauti A. Smetonos juodinimą. Tai paskutinis mano gyvenimo tikslas“, – sako A. Čekauskas.

TAGGED:
Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *