Ukmergės policija šiuo metu ieško trijų daugiau nei prieš metus iš namų išėjusių ir pradingusių žmonių. Nors jų atsiradimo galimybės iš šalies atrodo beviltiškos, policija vis primena visuomenei apie paskelbtas paieškas.
Policija tebeieško be žinios dingusio Viktoro Mažūnos (g. 1955 m.), gyvenusio Deltuvos miestelyje. 2014 metų kovo 3 d. autobusu jis išvyko į darbą Jonavoje, tačiau namo negrįžo.
Vyriškio sutuoktinė Zita pasakojo visus šiuos trejus metus nieko nežinanti apie sutuoktinį. Iš policijos pareigūnų girdėjo tik tiek, kad paskutinė vieta, kurioje esą jis matytas, – Jonavos autobusų stotis. Daugiau – ničnieko. Visiškai jokios žinios.
Moteris pasakojo, kad vyras dirbęs statybininku. Darbo birža pasiūliusi mūrininko darbą Jonavoje, vienoje statybos įmonėje.
Ta bendrovė Jonavoje buvo išnuomojusi statybininkams keturių kambarių butą. Moters žiniomis, jame vyrai gyveno po kelis, o namo grįždavo tik savaitgaliais.
Paskutinį kartą namo jos sutuoktinis parvažiavo kovo 3 dieną. Ir daugiau niekada nebegrįžo.
Vėliau moteris sužinojo, kad tą paskutiniąją darbo savaitę gavo atlyginimą. Namo turėjo parvažiuoti savaitgalį. Tačiau nuo tada telefonas buvo išjungtas. Iš pradžių manė – gal su draugais kur prapuolė, po kiek laiko kreipėsi į policiją.
Moteris svarsto: gal vyras gavo algą, susitiko su draugais, gal kas trinktelėjo, o gal kokia nelaimė atsitiko. Zita neslepia – sutuoktinis buvo mėgėjas išgerti. Ne alkoholikas, tačiau stiklelio neatsisakydavo. Bet kaip per tiek laiko neatsirado kūnas – didžiulė mįslė.
Dabar, kai mato, su kokiomis milžiniškomis pajėgomis ieškomi dingę žmonės, prieš trejus metus kaip į vandenį prapuolusio ukmergiškio sutuoktinei kiek skaudu. Sako, gal tada tokių galimybių nebuvo, gal pažiūrėjo, kad žmogus vyresnis, ir tokio didelio dėmesio neskyrė. „O ką aš pati galėjau padaryti – vaikščioti po Jonavą ir klausinėti žmonių?“ – svarsto moteris.
Ekstrasensų pagalbos, kurios neretai kreipiasi viltį palaidoję žmonės, taip pat nenorėjo – sako netikinti jais. Ir kai per televiziją rodo, perjungianti kanalą.
Šiuo metu jos sutuoktinio Viktoro Mažūnos statusas – dingęs be žinios.
Kreipiasi ir į visuomenę
Ukmergės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Inga Malinauskienė sako, kad šiuo metu rajono policijos paieškoje yra dar du seniai dingę panašaus amžiaus ukmergiškiai.
Praėjusių metų liepos mėnesį iš Jasiuliškių socialinės globos namų išėjo ir prapuolė 65 metų vyras. 2014 metų gegužę be žinios dingo 61 metų Gailiūnų kaimo gyventoja.
I. Malinauskienė tikino, kad visi dingusieji ieškomi vienodai, visiems esą skiriamas vienodas dėmesys.
Pareigūnė sakė, kad jei paieška vyksta labai ilgai, bet žmogaus surasti nepavyksta, kartkarčiais apie dingusiųjų paiešką primenama visuomenei per žiniasklaidos priemones.
Ir šiuo atveju prašoma ką nors žinančių apie V. Mažūnos buvimo vietą ar jį mačiusių skambinti į policiją telefonu 8 622 03461 arba bendruoju pagalbos telefonu 112.
Paskelbia mirusiu
Kada gali būti nutraukiama dingusiojo paieška ir kas turi teisę tai padaryti? Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, pasirodo, tik teismas dingusiuosius gali paskelbti mirusiais.
Civilinis kodeksas skelbia, kad: „Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, – jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius“.
Asmuo gali būti paskelbiamas mirusiu nepaisant to, ar prieš tai jis buvo pripažintas nežinia kur esančiu, ar ne.
„Paskelbto mirusiu asmens mirties data yra laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Jeigu paskelbiamas mirusiu asmuo, dingęs be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, teismas gali pripažinti šio asmens mirties data spėjamą jo žuvimo dieną.
Paskelbimas mirusiu šio asmens civilinių teisių ir pareigų atžvilgiu prilygsta jo mirčiai“, – skelbia Civilinis kodeksas.
Padeda dingusiųjų šeimoms
Sostinėje įsikūrusio Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalja Kurčinskaja sako, kad inicijuoti teisminį procesą dėl dingusio žmogaus pripažinimo mirusiu gali tik artimieji. Taip neretai nutinka dėl turtinių ar kitų priežasčių. Pavyzdžiui, reikia parduoti namus ar dingusiojo artimasis nori kurti kitą šeimą.
Tačiau jau du dešimtmečius organizacijoje aktyviai dirbanti moteris pastebi – paprastai žmonės nenori, kad jų artimasis teismo būtų pripažintas mirusiu, ir vis atitolina šį procesą.
Į organizaciją N. Kurčinskaja atėjo dėl pačios išgyventos šeimos tragedijos – vilnietės dvylikametis sūnus kartu su pusbroliu dingo 1997 metais. Ir nuo tada apie sūnų – jokios žinios.
Nepaisant to, kad iš šalies žvelgiant ši atsiradimo istorija prilygtų stebuklui, N. Kurčinskajos sūnus nėra pripažintas mirusiu. Jis laikomas dingusiu be žinios. Į teismą, kad pripažintų sūnų mirusiu, moteris nesikreipė. Prisipažįsta – neapleido jausmas: jei kreipsis – niekada nebesuras.
Organizacijos vadovė labai dažnai bendrauja su tokio paties likimo, artimųjų ieškančiais žmonėmis, domisi teisiniais su paieškomis susijusiais dalykais. Pasak jos, anksčiau policijoje žmogaus paieška būdavo nutraukiama praėjus 10 metų, dabar laikas sutrumpėjo iki 7 metų.
Labiausiai paramos, pasak pašnekovės, artimiesiems reikia pirmosiomis dienomis, savaitėmis, mėnesiais po nelaimės. Ypač jei dingsta vaikas, tėvai būna sukrėsti, pasimetę, jiems reikia išsikalbėti. „Būna, kartais kalbam tris valandas, kartais dar ilgiau“, – pasakojo moteris.
Žino visokiausių žmonių atsiradimo istorijų. Kartais būna, kad patys dingusieji nenori būti surasti. Tokia – vieno inteligentiško, išsilavinusio sūnaus ieškojusio vyro istorija. Jo jau suaugęs sūnus nuėjo klystkeliais, valkatavo, o paskui visai dingo. Surasti jį pavyko pagal tėvo piniginius pavedimus. Išsiaiškino, kad juos sūnus nusiimdavo kaimyninėje šalyje. Apsigyveno ten kažkokioje benamių prieglaudoje ir visai nenorėjo būti surastas.
Pagalbos – į ekstrasensus
Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė yra labai kategoriškai nusiteikusi prieš ekstrasensus. Jų pagalbos šaukiasi dauguma artimuosius praradusių žmonių. Taip darė ir ji pati. Sako net į Maskvą buvo nuvažiavusi ieškodama „gero“ ekstrasenso. Paprastai tokiais yra vadinami tie, kurie suteikia viltį. Ir, aišku, nuolat siurbia pinigus.
Moteris tikina per visus paieškų metus ekstrasensams išleidusi tiek pinigų, kiek kainuoja butas sostinėje. Pinigus siuntė net į Ameriką. Blaivus protas tik vėliau atsirado.
Šiuo atveju moteris pritaria policijos nuostatai – ekstrasensų nėra. Yra tik iš žmonių nelaimių besipelnantys apgavikai. Tikras ekstrasensas seniausiai dirbtų policijoje, gautų didžiulę algą, o šalyje nebūtų nė vieno be žinios prapuolusio žmogaus.
Pašnekovė sako, kad jai pikta žiūrėti laidas apie ekstrasensus. Mano, jog tai – tikrų tikriausia apgaulė, šou, daromas iš žmonių nelaimių.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra iki 12 žmonių, kurių paieška tęsiasi keliolika ar keliasdešimt metų. Kita vertus, mano, kad tai – tik ledkalnio viršūnė, nes tikslios statistikos tikrai niekur nėra. Nėra suskaičiuota, kiek žmonių neatsirado ir buvo paskelbti mirusiais, kiek tebeturi dingusio be žinios statusą, nors jo jau seniai policija nebeieško.
