Pabaisko seniūnijoje ūkininkaujantys Rima, Algirdas, Regimantas ir Raimundas Stringiai skųstis nei dažnam užkliūnančiais nepalankiais orais, nei šalies žemės ūkio politika nelinkę. Teigia tam tiesiog neturintys laiko. Gausiai šeimynai po darbų susėdus vakarienės, visos kalbos dažniausiai sukasi apie žemdirbiškus darbus…
Pabaiske gyvenančių ūkininkų Stringių kiemą rasti labai lengva – tik įsukus į miestelį į akis krinta gausus žemės ūkio technikos parkas. Kieme stovi trys kombainai, dešimt traktorių su priekabomis, grūdų valomoji, plūgai, sėjamoji, vilkikas su puspriekabe javams vežti.
Rima ir Algimantas Stringiai ūkininkauti pradėjo jau daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus. Sovietmečiu kolūkyje vairuotoju dirbęs vyriškis jiems subyrėjus nuo žemės toli nesitraukė. Pasitarę su žmona nusprendė, kad žemė ir toliau bus jų maitintoja. Pradėjo nuo 20 hektarų. Tiesa, iš jų tik trys buvo nuosavi – didesnę dirbamos žemės dalį nuomojosi.
Į savo tvartą iš kolūkio fermos tuomet parsivedė dvi melžiamas karves su prieaugliu, arklį. Bulvių sodinamoji Rimai ir Algimantui Stringiams taip pat atiteko, o kombainu dalijosi su kaimynu.
Pasirinkimu nesiskundžia
„Griebėmės iš peties. Labai sunku buvo. Pamenu, Algimantui net naktimis tekdavo dirbti. Ir ūkis vis po truputį didėjo, ir vaikai dar maži buvo. Tačiau niekada nesigailėjome, kad žemės ūkio ėmėmės“, – nelengvą pradžią prisimena R. Stringienė.
Ūkis tuomet buvęs mišrus – ir galvijų banda padidėjo, ir javų laukai plėtėsi. Gyvulių atsisakė prieš šešerius metus – visas pajėgas skyrė žemdirbystei. Šiuo metu ūkininkai dirba 800 hektarų žemės. Tačiau teigia, jog tais laikais, kuomet jos buvo keliasdešimt kartų mažiau, buvo kur kas sunkiau. Dabar rankų darbą pakeitė moderni technika.
Be to, prie tėvų verslo prisijungė ir jaunesnioji karta. Ūkininkauti ėmėsi sūnūs – 29 metų Raimundas ir 31 metų Regimantas, marčios Vitalija ir Milda. Net dešimtmetė Regimanto ir Vitalijos dukrelė Augustė savanoriškai prisiima pagal savo amžių tinkančių įsipareigojimų.
„Labai džiaugiamės, kad vaikai gimtinėje, savame ūkyje liko, į užsienius neišsilakstė. Dirbame visi kartu, draugiškai dalijamės ir darbais, ir iš jų gautu pelnu. Esame kaip vienas kumštis“, – sako Stringiai. Svarsto, kad meilė žemei ir darbui – tai tikriausiai patys pagrindiniai dalykai, vienijantys šeimyną.
Dabar kviečiais, miežiais, kvietrugiais, rapsais įsėja apie 800 hektarų. Didžioji dalis žemės yra nuomojama – nuosavos turi apie 150 hektarų. Svajoja įsigyti daugiau žemės kaip privačios nuosavybės, tačiau žemės įsigyti darosi vis sudėtingiau. „Kiek vis pavyksta nusipirkti, tai vis iš tų pačių plotų, kuriuos dabar nuomojamės. Naujos nelabai beatsiranda. Be to, žiūrime, kad nebūtų sklypai išsibarstę. Ne tik į kitus rajonus – ir savojo rajono kitan kraštan nesidairom“, – pasakoja A. Stringis.
Taiko sėjomainą
A. Stringis sako, jog sėjai jau pasiruošę, numatę, kokius laukus kokiomis kultūromis apsės. Sėklos dažniausiai savos užsiaugina – taip ekonomiškiau. O trąšų jau iš rudens įsigijo. Daug jų nenaudoja – labiau ieško būdų kaip dirvožemį kitais būdais „pastiprinti“.
„Labai gerina derlių sėjomaina – esame ne kartą tuo įsitikinę. Pavyzdžiui, po rapsų pasėjus žieminius kviečius, derlius žymiai didesnis gaunamas. Mat rapsai azotą į paviršių iškelia, tai kviečiai jį geriau pasiima“, – ilgamete patirtimi dalijasi ūkininkas.
Sako, jog didžiulis sėklos pasirinkimas, kokį siūlo pardavėjai, galvos jau nebeapsuka. Mat renkasi tas, kurios skirtos šiauresniems kraštams.
„Anksčiau, būdavo, pasiūlys pardavėjai kokių Pietų Prancūzijoje išvestų veislių, papasakos gražiai apie kuo didesnį derlingumą, ir susigundydavome. Ne mes vieni, daugelis ūkininkų ant to paties grėblio vis užlipdavo“, – dabar jau šypsosi šią patirties stoką prisiminęs. Tačiau sako, jog tuomet juokinga nebūdavę, kuomet mūsų klimatui nepritaikytos žiemkenčių veislės žiemos neatlaikydavę.
Kad ir pasilieka kasmet savosios sėklos ūkininkai, nepamiršta ir apie jos atnaujinimą. Kas trejus–ketverius metus vis naujos įsigiję, derliaus nepriduoda, bet pasilaiko kitų metų sėjai.
Naujas veisles dabar renkasi kur kas atsargiau. Važinėja į parodas, apžiūri kasmetinę pasiūlą, o paskui seminaruose aiškinasi, kokios iš veislių mūsų orų nepabijotų, kurioms labiausiai dirvožemio struktūra įtiktų.
Nemažai šiuolaikiškus poreikius atitinkančios technikos ūkininkai yra įsigiję paremiant Europos Sąjungai. R. Stringienė atvirauja, kad ne iš karto išdrįso dalyvauti europinėse programose. 2007 metais įregistravęs jaunojo ūkininko ūkį, Regimantas parengė pirmąjį projektą, kuris buvo įvertintas teigiamai, o jaunasis ūkininkas įsigijo traktorių.
Brolio pėdomis pasekė ir Raimundas. Jo po metų parengtas projektas taip pat „praėjo“ – pasinaudojus parama nusipirktas ir kombainas. Po kitų pateiktų projektų Stringių žemės ūkio technikos parką papildė dar daugiau technikos. Iš viso rengė septynis projektus ir visi jie buvo įvertinti teigiamai.
Ūkininkai džiaugiasi, kad žemę dirbdami šiuolaikiška technika lengviau atsipūtė, buvusių kasdienių problemų dėl nuolat gendančių senų padargų atsikratė.
