Taip apie savo sukurtą jaukų uostą, apsuptą lietuviško žodžio ir dainos spindėjimo, saulės simbolį liudijančių medžio drožinių, bičiulystės ir jaukios šeimyniškos šilumos, kalbėjo į Lietuvių kalbos dienas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje atvykęs muziejininkas, medžio drožėjas-skulptorius, dievdirbys Arūnas Sniečkus. Oficialiai tai – Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus Vilkijoje, įkurtas senojoje miestelio klebonijoje.
Arūnas prisimena: vaikystėje buvo tylus, geras vaikas. Dėl to ne kartą ir kitų skriaudžiamas būdavo. Močiutė jį guosdavo: kai galvą padabins žili plaukai, suprasi, kad geriausi mokytojai gyvenime buvo tavo skriaudėjai.
Šita išmintis labai simboliškai pasitvirtino. Arūnas su šypsena pasakoja, jog gal 50 metų net neužsimerkęs mato savo buvusios mokytojos veidą. Ši pedagogė „tampydavo“ vaikus po muziejus, o Arūnas to pakęst negalėjo.
Sykį mokytoja juos, penktokus, nusivedė į tuometinį Karo muziejų, kur tarp kitų eksponatų berniukas išvydo beašmenį kalaviją. Tuo metu ginklai jam ypač rūpėjo, troško pačiupinėti tą kalaviją, bet prieš akis staipėsi užrašas: „Rankomis neliesti“.
„Apsidairiau. Budinčios bobulkos niekur nesimato, ėmiau ir paliečiau. O bobulka, pasirodo, už arklio iškamšos stovėjo. Kilo baisus triukšmas, mane išbarė, išvijo lauk. Skausmas buvo beprotiškas. Širdy – toks pyktis suaugusiųjų adresu, – ir šiandien mena Arūnas. – Ir tada nutariau: įkursiu muziejų vaikams! Jiems bus galima viską liesti, o suaugusiems – nieko!“
Konkurse į muziejaus direktoriaus vietą dalyvavo 9 kandidatai, tarp kurių buvo ir humanitarų, lietuvių kalbos specialistų, o laimėjo jis, kaip pats sako, mechanikas, užaugęs rusų desantininkų miestelyje. „Bet juk Dievo keliai nežinomi. Ir ne šventieji puodus lipdo“, – juokiasi A. Sniečkus.
Atvažiavęs į Vilkiją, jis pamatė 1743 m. bažnyčios tarnams statytą trobelę, kurioje 1862–1864 m. gyveno vienas žymiausių lietuvių tautosakininkų, etnografas, kalbininkas ir kunigas Antanas Juška. „Nuo vaikystės likęs noras paliesti daiktą – tai istorijos pamoka. Trobelės sienos, balkiai – juos kadaise lietė šitas žmogus. Labai keistas jausmas apėmė, tarsi kažkas virš galvos išpylė šilto oro kibirą. Tokia palaima. Kaip ženklas, kad tu papuolei į savo vietą“, – sakė muziejininkas.
Jis įsitikinęs, jog jei ne A. Juška, gal mes net nekalbėtume lietuvių kalba. Todėl reikia apvaikščioti visą Lietuvą, kur kunigavo A. Juška, užrašęs 80 tūkst. lietuviškų žodžių, apie 7 tūkst. liaudies dainų tekstų ir 1852 jų melodijas.
Pradėjęs nuo nulio, A. Sniečkus kūrė unikalų, netradicinį muziejų, garsų ne eksponatais, o gyva veikla, kur vaikams galima viską liesti rankomis, vakaroti, prireikus net pernakvoti. Čia įkurtas žygeivių-kraštotyrininkų klubas, rengiamos gyvosios istorijos pamokos. Švenčiamos kalendorinės šventės, puoselėjamos senosios tradicijos, vyksta folkloro koncertai, vakaronės, parodos, susitikimai.
Išnarstęs A. Juškos gyvenimo vingius, jo klajones po Lietuvos parapijas iki kaulelio, Arūnas žino šimtus istorijų, kaip žymusis kalbininkas užrašinėdavo lietuviškus žodžius. Kad nepasimestų, verdavo lapelius su žodžiais ant vielų ir raištelių, ištiestų nuo sienos iki sienos. Tai pamatę kaimiečiai ėmė skleisti gandus, girdi, jų klebonas džiovina suaukotas „bumaškas“, kad nesupelytų. Net išpažinties metu kunigas užsirašydavo išgirstą retesnį žodį – tam jis laikydavo ant kelių pasidėjęs sąsiuvinį ir pieštuką. Tuoj pasklido kalbos, jog jis užrašinėja svetimas nuodėmes ir panaudos jas piktam…
Užrašinėdamas dainas, kunigas skelbdavo, jog rinks dainų karalienę, pirkdavo jai dovanų šilko skarą. Į tuos rinkimus kiekvienas parapijos kaimas savo dainininkes siųsdavo.
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus broliai A. ir J. Juškos praleido Kazanėje, ten po mirties ir buvo palaidoti. Prireikė 40 metų ir titaniškų pastangų, kol jų palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir atgulė Veliuonos kapinėse.
Bendraminčių, vykusių į Kazanę, būrelyje buvo ir A. Sniečkus. Kartu su kolega skulptoriumi Algirdu Vaištaru jie išdrožė A. Juškos skulptūrą, kurią įkurdino šalia etninės kultūros muziejaus Vilkijoje.
„Nepaniekink suaugusio žmogaus, duonos ir spausdinto žodžio“, – lyg priesaką atmena muziejininkas tėvo jam kadaise sakytus žodžius. Pasak Arūno, jo įkurtas muziejus – tai Viliaus Orvido sodybos ir tėvo Stanislovo pasaulio derinys. Visuose skulptoriaus drožiniuose, muziejaus sode rymančiose skulptūrose įamžintas saulės simbolis. Prieš keletą metų dalyvaujant tarptautiniame menininkų simpoziume, iš Tailando atvykęs skulptorius, sanskrito žinovas išaiškino, kad Arūno vardas ir reiškia „saulė“.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
