Prancūzijoje, Albi mieste, gyvenanti Dana Arnaud iš Ukmergės išvyko prieš 11 metų. Ten baigė prancūzų moderniosios kalbos studijas, sukūrė šeimą, dirba, užsiima visuomenine veikla. Penkiomis kalbomis kalbanti moteris sukūrė ir verslą – turi vertimų biurą. Tačiau prisipažįsta, kad prancūziškos manieros vis dar nustebina…
Dana save vadina ekonomine emigrante. Nors, skirtingai nuo daugumos laimės ieškoti išvykusių tautiečių, prieš palikdama Lietuvą turėjo puikų darbą. Dirbo pedagoge, dėstė prancūzų ir vokiečių kalbas, vėliau dirbo vyriausiąja specialiste savivaldybės administracijoje, dalyvavo politiniame rajono gyvenime.
Su prancūzu pedagogu Jean Claude susipažino Lietuvoje prieš 16 metų – Dana vertėjavo atvykusiems Prancūzijos vaikų ir jaunių nacionalinio sporto asociacijos komiteto nariams. Sako, jog tuomet tai buvo darbiniai santykiai ir apie bendrą gyvenimą su kolega minčių nekilo.
Tačiau Prancūzija taip viliojo… Po kelerių metų apsisprendė – išvyko. Atvykusi į šią šalį įstojo į Albi universitetą, moderniosios kalbos specialybę. Tarėsi kalbą palavinsianti, kultūrą geriau pažinsianti… Ir grįšianti. Na, dar darbą susiradusi gal užsidirbsianti „padoriau“…
Šiuos sprendimus priėmė būdama beveik keturiasdešimties.
Po mėnesio ukmergiškė jau dirbo didelės gamybos įmonės administracijoje – eksporto skyriuje asistente komercijai.
Mintis grįžti į Lietuvą vis sukirbėdavo ir vėl nutildavo, bet labiausiai nutolo, kai vėl susibėgo jos ir Jean-Claude keliai.
Kaip atrodė pati pradžia svečiame krašte? Kaip apsipratot?
Ne kartą norėjosi viską palikti ir grįžti. Dažniausiai imigrantai adaptuojasi svetimoje šalyje, bet nesugeba integruotis. Mano variantas atvirkštinis – puikiai integravausi, gerbiu šią šalį, laikausi visų įstatymų ir etikos taisyklių, kalbu prancūzų kalba, čia baigiau studijas, ištekėjau, dirbu. Viskas tarsi kaip ir namuose. Tačiau kai kurie vietinio gyvenimo įpročiai ir būdas tebėra svetimas. Kaip ir aš visuomenei… Turiu savo lietuvišką patirtį ir niekada negalėsiu įvykių vertinti „prancūziškai“. Taigi jaučiuosi nei lietuvė, nei prancūzė, kažkoks mišinys…
Tai gal dabar Lietuva tapo „svajonių šalimi“?
Dilema pasilikti ar grįžti neišspręsta. Tačiau grįžus reikėtų vėl naujai megzti ryšius, pradėti beveik viską iš naujo. Manau, kad esu prarastosios kartos ląstelė – praradusios savo identitetą. Šiandien mano tapatybės kortelė – tai mano lietuviškas akcentas. Turbūt galėčiau save laikyti paprasčiausiai europiete. Gyvenu tarp Prancūzijos, Lietuvos ir Ispanijos, kurioje neseniai nusipirkome būstą. Be to, kalbu penkiomis kalbomis – lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių ir anglų.
Ar tai, ką veikiate Prancūzijoje dabar, laikote karjera?
Manau, tiek profesinė, tiek politinė karjera liko Lietuvoje, ją paaukojau išvykdama, o kitoje šalyje jau vėloka siekti ypatingos karjeros. Tebedirbu toje pačioje įmonėje, kuri mane tik atvykusią priėmė į darbą. Nestoviu vietoje – keliu kvalifikaciją. Tiesiog pamilau savo profesiją. Mūsų įmonė yra industrinių staklių su skaitmeniniu valdymu gamintojas. Mano darbas – komercinių pasiūlymų sudarymas, informacijos rinkimas ir apdorojimas, dokumentacijos vertimas, klientų priėmimas, vertėjavimas ir supažindinimas su mūsų gamyba. Tenka vykti į parodas į užsienį, kas labai praturtina įvairiapusiškai.
Teko dirbti aukštojoje inžinerijos mokykloje rusų kultūros dėstytoja, Albi miesto licėjuje vokiečių kalbos mokytoja. Bendradarbiauju su teisėsauga kaip vertėja. Prieš penkerius metus įkūriau savo vertimų įmonę.
Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar lieka jam laiko?
Praeityje buvau gana aukšto lygio sportininkė, tad daug sportuoju – lankau sporto klubą, važinėju dviračiu, lankausi vandens parke ir sporto salėje. Su vyru mėgstam teatrą. Perkam abonentą į kino teatrą.
Labai mėgstam keliauti. Aplankėm beveik visas ES šalis, Maroką, Islandiją, Braziliją. Prieš keletą metų tapau Albi miesto ambasadore – tokiu titulu vadinami žmonės, dalyvaujantys plečiant turizmo infrastruktūrą.
Jūsų su vyru pomėgiai sutampa? Kokių šeimos tradicijų laikotės?
Sutampa teatras, meno ekspozicijos, kelionės, dviračiai. Gal aš tik sportuoju aktyviau. O jis dar turi savo „asmeninę“ aistrą – numizmatiką.
Palaikome tradiciją kartu su vyro vaikų šeimomis išvykti atostogų. Pačios gražiausios mūsų bendros atostogos buvo 10 dienų Italijoje, Toskanoje. Korektiškai bendraujam su buvusia vyro žmona ir anyta – esu buvusi svečiuose abiejų moterų namuose.Tačiau daugiausia atostogas stengiamės suderinti su mano Vilniuje gyvenančiu sūnumi Andriumi.
Papasakokite ir apie savo kasdienę buitį. Kokia Jūsų diena?
Čia gyvenimas neįsivaizduojamas be mašinos, tad turime kiekvienas savo transporto priemonę. Rytais keliuosi anksčiau – darau mankštą. Man iki darbo netoli, tad kasdien pietauti važiuoju namo.
Pietūs – šventas dalykas Prancūzijoje. Nuo 12 iki 14 dažniausiai visos įstaigos uždaromos pietų.
Po darbo dar numinu keletą kilometrų dviračiu – kad galva pailsėtų. Vakare privati vertimų veikla, bendravimas su Lietuva – sūnumi, mama, draugėmis. Jei lieka laiko, tai knygai ar filmui.
Nepaminėjote namų ruošos darbų. Gal labai nemėgstate?
Mėgstu tvarką, bet buityje nesu pavyzdinė moteris. Gyvename Albi priemiestyje nuosavam name su nemažu kiemu. Tačiau neauginame nei daržovių, nei vaisių. Kieme – tik keletas medžių. Nelaikome augintinių, nesodinam priežiūros reikalaujančių augalų, nes dažnai ilgesniam laikui išvykstam.
Kas šeimoje gamina valgį? Gal kokį mėgstamą receptą turite? Tai gal ir pasidalintumėte?
Pusryčius ir pietus ruošia vyras, nes turi daugiau laiko. O vakarienę paprastai ruošia tas, kuris pirmas grįžta namo. Dažniausiai tai būnu aš.
Nežinau, ar galiu pavadinti mano firminiu receptu, bet prancūzams labai patinka mano paruoštos krevetės.
Virtas krevetes išlukštenu, keptuvėje su trupučiu aliejaus palieku šilti keletą minučių, kol pradės riestis. Tuomet įberiu daug kapoto česnako, petražolių, krapų ir kepu, kol krevetės susiries į rutuliukus. Galima patiekti ant salotos lapo su trupučiu majonezo.
Kaip apie Prancūziją kalbant, apie varlyčių šlauneles nepaklausti? Arba vyną…
Kažkodėl lietuvių vaizduotėje prancūzai – kasdien valgantys varlių šlauneles. O man nė karto svečiuose neteko skanauti šio delikateso… Savos gamybos varlių šlaunelių esu parvežusi draugams paragauti – buvo linksma.
Čia šventinis maistas – tai austrės, langustai ir omarai.
Prancūzų nuomone, geriausios austrės yra nuo rugsėjo iki vasario, nes kitu metu – per riebios. Mūsų regione tradiciniai patiekalai yra iš anties – kepenėlės, kepta ir įdaryta antis, išpjautinė. O vynas – beveik privalomas stalo atributas. Mes gyvename GAILLAC vyno rūsių regione – vynų rūšių yra begalė.
Kokių tradicijų laikomasi prie stalo, pasikvietus svečių?
Man didžiausią įspūdį paliko pietų-vakarienių ritualas. Aperityvas arba „įvadas“ trunka 1–2 valandas –paprastai prie kavos staliuko ar baro. Tai gėrimas su lengvu užkandžiu. Vėliau keliaujama prie stalo. Labai dažnai keičiamos lėkštės ir įrankiai, užkandis užgeriamas vynu ir vandeniu. Pagrindiniam patiekalui parenkamas vynas. Sūris, desertas, kava – vėl atskiros pietų ar vakarienės dalys.
Prie stalo praleidžiama daug laiko, bendraujama. Paprastai pas draugus vakarienės metu prie stalo praleidžiame 5–6 val.
Prancūzai skiria didelį dėmesį gero elgesio manieroms, vaikai nuo mažens pradedami pratinti gerai elgtis prie stalo, dalyvauti pokalbyje, valgyti restorane.
Ar bandėte vyrą „auklėti“ lietuvišku maistu?
Vyras labai mėgsta lietuvišką virtuvę, išskyrus cepelinus. Namuose gaminu lietuviškai – kotletus, suktinukus, koldūnus, balandėlius, bulvinius blynus, varškėčius. Žiemą verdu ir lietuviškas sriubas – čia jas valgo retai. Žodžiu, beveik viską, ką ir Lietuvoje. Pati kartais pasiilgstu cepelinų. Iš prancūziškų bulvių neišeina pasigaminti – išsileidžia.
Rūpi sužinoti apie prancūzių aprangos stilių. Kaip pati niekuomet neapsirengtų prancūzė ir kitų taip apsirengusių nesuprastų?
Reikėtų išskirti atskirų visuomenės klasių moteris.
Aukštoji mada – aukštuomenės sluoksnio moterims. Jų apranga visuomet klasikinė – DIOR, CHANEL ar GEORGE RECH, aukštakulniai, makiažas dažnai ryškus, daug stambių papuošalų. Toks stilius išlaikomas netgi tada, kai jos svečius priima namuose. Tikriausai būtume nužvelgtos kritiškai, jei į šios damos namus atvyktume pietauti apsitempusios šortais ar su sportiniais bateliais.
Dominuojanti vidurinioji klasė dėl aprangos kompleksų neturi: kelnės, megztinis, sportinio tipo bateliai. Prancūzams yra svarbesnių dalykų negu apranga – tai geros manieros.
Koks būtinas drabužis ar aksesuaras prancūzės spintoje?
Kvepalai. Juk dar Coco Chanel yra pasakiusi, kad nepasikvėpinusi moteris yra tarsi ne visai apsirengusi… Sakoma, kad kvepalų nereikia keisti, nes kvepalai – tai moters identiškumas.
Kaip Prancūzijoje bendrauja kaimynai, draugai ?
Teko patirti, kad čia netaktiška užeiti į svečius nesusitarus, o norint pabendrauti, kviečiama vakarienės gerokai iš anksto. Netgi su savo suaugusiais vaikais yra iš anksto sutariama dėl tokių susitikimų. Telefonas namuose skamba retai. Būna ištisos savaitės, o kartais ir mėnesiai, kad niekas neperžengia mūsų namų slenksčio.
Kaimynų bendravimas paprastai vyksta gatvėje: „Labas. Viskas gerai?“ Prancūzai laikosi principo – „Netrukdyti kitų“.
Ar prancūzų vyrai iš tiesų tokie „lovelasai“, kaip apie juos kalbama?
Mitas. Feminisčių dėka vyrai net vengia moteris merginti. Kad nebūtų apkaltinti priekabiavimu. Vadinamosios lygios teisės atsisuko prieš pačias moteris – vyrai neturi įpročio praleisti moteris pirma savęs, aptarnauti prie stalo, jau nekalbant apie paduodamą paltą ar pristumtą kėdę. Moterys pasirūpina savimi pačios. Vyras kolega net nešulio moteriai nepasisiūlys panešti.
Koks prancūzų požiūris į mūsų kraštiečius apskritai? Ar jiems įdomu, ar klausinėja Jūsų?
Dažniausiai nelabai jie ir žino, kas ta Lietuva ir kur ji yra. O išgirdę kalbant lietuviškai, iš karto klausia: „Rusai?“ Tačiau mūsų pažįstami žino Lietuvą. Keletas net lankėsi per turizmo agentūras. Europos krepšinio čempionatas ir Meilutytė taip pat padėjo įsiminti šalies pavadinimą, o gal ir šiek tiek ja pasidomėti.
