Kultūriniai ryšiai su kitomis šalimis, jose gyvenančiais lietuviais palaikomi ir per teatrą. Tokią misiją gruodžio viduryje vykdė Ukmergės kultūros centro „Katino Murklio“ teatro vadovė Natalija Kovarskienė ir aktorės Rasa Graužinienė, Skaistė Vasiliauskaitė, Gražvyda Tušienė, skleisdamos lietuvybę ir rodydamos spektaklius Islandijoje.
Pernai vasarą vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenių susitikime Taujėnų dvare „Katino Murklio“ teatras rodė spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Žiūrovams jis patiko, o Islandijos lietuviai nusprendė pasikviesti teatrą į svečius.
Nuvykus į šią šalį ukmergiškių pirmiausia laukė tautinis vakaras čia gyvenantiems lietuviams. Vietiniai gyventojai surengė mugę, kurioje buvo galima nusipirkti ir naminių dešrų, megztų kojinių, pirštinių, kitų rankdarbių. Ukmergiškės surengė vakarą, kuriame prisiminė kalėdinius papročius, burtus, pasakojo atsitikimus, žaidė žaidimus. Jau senokai Islandijoje gyvenantys lietuviai tvirtino tokiame renginyje dar niekada nebuvę.
Vaikams ir jų tėveliams „Katino Murklio“ teatras rodė spektaklį „Buvo, buvo, kaip nebuvo“. Vaikai tokį spektaklį matė pirmą kartą, nes Islandijoje nėra profesionalaus lėlių teatro.
Su ukmergiškėmis bendravusios mūsų tautietės pasakojo gyvenančios Islandijoje jau keliolika metų, čia sukūrusios šeimas, auginančios vaikus. Tėvai, norėdami, kad vaikai mokėtų lietuvių kalbą ir daugiau sužinotų apie Lietuvą, įkūrė sekmadieninę lietuvių mokyklą, kurioje patys dirba neatlygintinai.
Po šilto ir nuoširdaus priėmimo ukmergiškės lankėsi įvairiose šeimose, čia gyvenantys lietuviai stengėsi kuo daugiau parodyti šalies įžymybių. Aktorės buvo sužavėtos Islandijos grožiu ir tautiečių svetingumu.
Nors buvo nepatogus laikas – beveik poliarinė naktis, stebėta šiaurės pašvaistė, kuri, deja, nėra nei tokia didelė, nei tokia spalvinga kaip matome atvirukuose, grožėtasi nuostabia gamta, lavos laukais, kriokliais, geizeriais, ug-nikalnio krateriu…
„Stebino neįprastas gamtovaizdis, kuriame nėra nei medžių, nei miškų. Net vietoje mums įprastų gėlių darželių guli lavos akmenys“, – pasakojo ukmergiškės. Joms teko maudytis po atviru dangumi, kur šiltas vanduo trykšta iš žemės gelmių.
Islandijoje per parą būna apie 30 žemės drebėjimų. Tačiau jie nedideli – kartais spintelėje tik subarška indai. Todėl žmonės nekreipia į tai dėmesio. Kiekvienas telefone turi programėlę, kuri parodo, kur ir kokio stiprumo buvo žemės drebėjimas.
Islandai mėgsta tamsiu laikotarpiu išpuošti savo namus ir kiemus įvairiaspalvėmis elektrinėmis girliandomis. Net kapinių antkapių kryžiai buvo apšviesti ryškiomis spalvomis. Islandai artimųjų kapus papuošia ir lanko ne lapkričio 1-ąją, bet per Kalėdas.
Aktorės pasakojo, kad Islandijoje jos buvo vaišinamos įvairiais patiekalais, tačiau nacionalinio šalies patiekalo niekas nesiūlė. Pasirodo, tai – pūdytas ryklys. Pora ukmergiškių jo nusipirko ir parsivežė, bet paragauti dėl aštraus kvapo nedrįso.
Lietuvių įsitikinimu, Islandija – šalta šalis. Tačiau gruodžio viduryje čia buvo 8 laipsniai šilumos, tik pūtė stiprus vėjas. Kaip pasakojo Islandijoje gyvenantys lietuviai, didelių šalčių ten nebūna, 17 laipsnių žemiau nulio – jau ekstremalu.
Ukmergiškės minėjo, kad namuose iš čiaupo bėgantis karštas vanduo smirda siera. Geriamam vandeniui naudojamas ledynų tirpsmo vanduo, kuris gyventojams nieko nekainuoja. Islandijoje pigi ir elektros energija, tačiau maisto produktai brangūs, labai didelės būsto ir jo nuomos kainos.
Ukmergiškės Islandijoje lankėsi artėjant šv. Kalėdoms, tad domėjosi šios šventės tradicijomis. Islandų vaikai tiki, kad kalnuose gyvena troliai. Viena trolė turi trylika sūnų, kurie per adventą nusileidžia iš kalnų. Vieną dieną vienas, antrą – kitas, trečią – trečias ir t. t. Per Kalėdas ateina paskutinis. Kiekvienas jų ką nors mėgsta, pavyzdžiui, sausainius, vaisius. Už rastus skanumynus ant palangės troliai vaikams palieką dovanų…
Ukmergiškės Islandijoje ne tik vaidino, bet išpildė ir savo misiją Islandijos lietuvius supažindinti su lėlių teatru ir dar kartą priminti ten gyvenantiems lietuviams Lietuvą.
Arvydas PĖŠINA
