Želvos miestelis atsisveikino su šį kraštą garsinusiu muzikantu Juozu Vasiliausku, Ukmergės kultūros centro Želvos filialo meno vadovu, „Želvelės“ kaimo kapelos ir armonikierių ansamblio siela, švenčių organizatoriumi, iškeliavusiu rugsėjo 13 dieną. Užkluptas klastingos ligos, jis mirė Ukmergės ligoninės reanimacinėje palatoje. Gruodžio 27 dieną J. Vasiliauskui būtų sukakę 75-eri metai…
Muzikanto gyvenimo metai prabėgo Molėtuose. Gyventa Bekupėje, Suginčiuose, Videniškiuose, trejetą paskutinių metų – Želvoje.
„Ūmus, užsiplieskiantis, atiduodantis visą save ir to reikalaujantis iš kitų – toks buvo kapelos vadovas Juozas bet kur, kur tik apsigyvendavo. Visur jis išjudindavo snaudulį ir tingulį, prikeldavo miestelius aplinkinių džiaugsmui… Kai molėtiškiai teikė jį Lietuvos šviesuolio titului pelnyti, kaip jis tuo vardu džiaugėsi… Visiems mokėjo dėkoti, padėkoti ir atsidėkoti…“ – taip apie muzikantą atsiliepia jį pažinojusieji.
Po Kraštiečių šventės Želvoje, liepos mėnesio pabaigoje, Juozas, sako, pasijutęs blogai, bet gi toks užsispyręs, kad nei daktaro, nei greitosios jam nepakviesi. Geriau skausmus kentės. Vis dėlto kolegė keletą kartų buvo iškvietusi greitąją, rugpjūčio 13-ąją taip pat…
Sako, visada kalbėjęs, kad nori būti palaidotas šalia motinos kapo Kernavėje, kuri anksti mirė ir paliko Juozą augti su dar šešetu seserų, todėl jis ir mokėjo visus moteriškus darbus nudirbti vienas pats. Ir audė, ir mezgė, ir valgius skanius gamino (net baigė Vilniaus prekybos mokykloje maisto paruošimo specialybę, nors prieš tai jau turėjo chorinio dirigavimo specialybę), ir gėles augino, ir savotišku skulptoriumi buvo. O kur dar paukščiai, triušiai…
Želvoje jis kūrė alpinariumus ir teturėjo du šuniukus… Vieną tik-riausiai kažkas atiduos užmigdyti, nes buvo priglaustas bekojis, o kitą gal kas priglaus, gal giminėms bus reikalingas… Tikriausiai jie dabar liūdni ir tyliai virkauja, kaip kad virkaus ir Juozo armonika…
Amžino poilsio J. Vasiliauskas atgulė savo tėviškėje, Kernavėje, kur palaidotas šalia savo mamos.
Šaltinis – „Molėtai kitaip“
