Rugpjūčio 15 dieną į Žolinių atlaidus Pabaiske sugužės tikintieji. Tačiau šių atlaidų minėjimas bus ypatingas ir tuo, kad Pabaisko bažnyčios altorių papuoš ukmergiškio skulptoriaus kryždirbio Valento Butkaus išdrožtas kryžius.
Savo dirbtuvėse, esančiose Bakšionių kaime, V. Butkus yra sukūręs ne vieną meno kūrinį, kuris buvo įvertintas įvairiuose konkursuose ir apdovanotas prizinėmis vietomis.
51 metų skulptorius V. Butkus užaugo toje pačioje sodyboje, kurioje ir yra įkūręs savo dirbtuves. Kaip pats sako, pomėgio drožinėti iš medžio nepaveldėjo iš tėvų ar giminaičių. Skulptoriaus tėtis domėjosi muzika, o mama – rankdarbiais, tačiau nė vienas neužsiminėjo drožinėjimu.
Kryždirbys pirmuosius darbus išdrožė būdamas 10 metų. Juos vis dar tesaugo kabinete, esančiame dirbtuvėse. Čia darbo valandų skulptorius neskaičiuoja, nes, kaip pats sako, dirba mėgstamą darbą, kurį drąsiai vadina ir laisvalaikio praleidimo būdu.
Pelnė apdovanojimų
Vyras šioje srityje sukasi jau daugiau nei 20 metų. Akivaizdu, kad jei darbas atliekamas su meile, jis visada lieka pastebėtas ir įvertintas. Per šį laiką kryždirbys yra ne kartą tapęs konkursų laureatu ir laimėjęs ne vieną garbingą ir svarbų apdovanojimą.
Kaip patį svarbiausią jam pačiam V. Butkus įvardina Liongino Šepkos premiją, kurią pelnė už kūrinį „Didžiosios metų šventės“.
Anot skulptoriaus, tikram menininkui idėjų nereikia semtis iš niekur, jos pačios ateina. V. Butkų jos dažniausiai aplanko vakare, prieš einant miegoti ar prabudus naktį.
Jam svarbu visada su savimi turėti popieriaus skiautę, kad kilus idėjai spėtų nusibraižyti. Turint tokią ilgą darbo patirtį šioje srityje neįmanoma ir savo braižo neatrasti. Pačiam menininkui šį braižą įvardinti sunku, nes niekada apie tai per daug negalvojo. Tačiau sako, kad žmonės jo darbus atpažįsta lengvai.
„Svarbiausia laikytis kryždirbiams nustatytų reikalavimų – per daug nenutolti nuo senovės lietuvių tautodailės tradicijų, o detalę prie darbo juk ir savo sumąstytą galima pridėti“, – mano V. Butkus.
Ąžuolas ir liepa
Kaip ir dauguma kryždirbių, tinkamiausia medžiaga drožinėjimui jis įvardija ąžuolą ir liepą. Pats savo darbams mieliau renkasi ąžuolą. Šis medis ypač pasižymi ilgaamžiškumu ir tvirtumu, taigi tinka ne tik vidaus kryžiams ar skulptūroms, bet ir lauko medinukams.
Pasidairęs po erdvias menininko dirbtuves gali pamatyti ne vieną didelį ir masyvų darbą. Paklausus, kiek laiko trunka tokį padaryti, kryždirbys sako: „mėnesį–du“. Bet šis laikas – vien drožinėjimui, kryžiaus sunėrimui ir galutiniam paruošimui. Medžiagos paieškos darbui kartais trunka nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Štai vienam paminklui tinkamo storio ąžuolo skulptorius ieškojo lygiai pusę metų. Dar porą mėnesių užtruko jį paruošti ir užbaigti.
„Svarbiausia surasti tinkamo dydžio ir pločio medžiagą, o jau tada po truputį joje įgyvendinti sumanytą idėją“, – sako pašnekovas.
Kartais skulptoriui tenka priimti iššūkius – dalyvauti įvairiuose renginiuose, kuriuose tenka pristatyti dienos darbą. Atlikti jį reikia per penkias ar mažiau valandų. Vienas tokių renginių yra Anykščiuose kasmet vykstanti šventė „Bėk, bėk, žirgeli!“.
Lina JABLONSKYTĖ
