Birželis – ypatingas metas. Ir gamtai, ir saulės grąžai, ir… varduvininkams. Antaninės, Joninės ir Rasos, Petras, Povilas ir Gediminas, o dar Aloyzas, Adolfas, Vladas – visi senieji populiarieji vardai rikiuojasi šį metą vienas po kito.
Birželio 27-ąją, kai įkaitusiame ore ėmė rimti Joninių šurmulys, Vlado Šlaito viešoji biblioteka, pasiūliusi minėti šią dieną kartu su kraštiečiu išeivijos poetu, pakvietė ukmergiškius į literatūrinį vardadienį „Vladą Šlaitą skaito Vladai ir Vlados“.
Lauko žolynais apkaišytas senas lagaminas ant scenos priglobė Vlado Šlaito poezijos rinkinius, dar pluoštas poeto eilėraščių buvo pabertas šalia – Vladai, Vlados, Vladislovai ir jiems prijaučiantys galėjo patys pasirinkti jiems labiausiai patinkantį kūrinį.
Vakarą su V. Šlaito poezija pradėjo jauniausias renginio skaitovas vienuolikametis Vladas Dalinkevičius, nuolatinis bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus lankytojas. Kartu su juo į šventę atėjo būrelis draugų, tarp jų ir trimetis Vladukas Kazakevičius su savo vyresniais broliukais Nojumi ir Mariumi. Mažasis Vladas drąsiai ir su dideliu ūpu išpyškino atmintinai eilėraštį apie pomidorą. Tą akimirką salėje niekas neabejojo, kad auga V. Šlaito poezijos verta karta ir po kelerių metų Vladukas renginiuose irgi mielai skaitys poeto eiles. Kaip ir šį kartą – drauge su kitais vakaro dalyviais.
Į šventę susirinkę bibliotekos skaitytojai Vladas Jakštas, Vladas Valys, Vladimiras Privalovas, Ukmergės ligoninės vyriausioji buhalterė Vladislava Pakonienė atėjo lydimi kolegų, bičiulių, artimųjų. V. Jakštas ne tik skaitė Vado Šlaito bei savo eiles – kartu su gyvenimo drauge Nijole dainavo populiarias dainas.
„Bočių“ sambūrio vokalinis ansamblis „Sedula“ pakvietė į ratelį senjorą Vladą Valį ir jam paskyrė savo kolektyvo sveikinimus. Įkvėpti Vladų, vienas po kito į sceną kilo ir kiti literatūrinio vardadienio svečiai – Algimantas Kacevičius, Edita Rumševičiūtė, Vida Žulpaitė, bibliotekos darbuotojos Vilma Zakarauskienė, Sigita Astikienė, Virginija Tylienė, Melanija Širvienė…
Vladai ir skaitovai buvo apdovanoti Vladinių medaliais ir pakviesti pasivaišinti renginio rėmėjo, ūkininko Vlado Guzelio braškyno uogomis.
***
Ukmergėje Kauno gatvėje, ant 48 numeriu pažymėto namo, prieš kelerius metus atidengta memorialinė lenta, informuojanti, jog čia 1931-1941 m. gyveno Vladas Rėklaitis (1888–1952), Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio Kryžiaus ordininkas, ilgametis Ukmergės miesto burmistras, daug nuveikęs, kad Ukmergė taptų vienu gražiausiu tarpukario Lietuvos miestu.
Vytauto gatvėje surasime memorialine lenta pažymėtą namą, kuriame gyveno poetas Vladas Šlaitas. Ar jis švęsdavo Vladines? Šito paklausėme vienintelio Lietuvoje likusio poeto klasės draugo Henriko Gintauto.
„Žinoma, švęsdavo, – sako p. Henrikas. – Šlaitas buvo originalus, ekscentriškas žmogus, todėl ir Vladinės būdavo ekscentriškos, su bohemos atspalviu…“ Prisipažinęs, jog po neseniai atliktos operacijos keliauja su vaikštyne, H. Gintautas pažadėjo, jog į poeto gimtadienio iškilmes jis atkulniuos jau savomis kojomis, ir perdavė vardadienio sveikinimus visiems į renginį susirinkusiems Vladams. „Geras sumanymas suburti Vladus į Šlaito vardu pavadintą biblioteką. Pačiam Šlaitui tokia intriga labai patiktų, – juokėsi gerai nusiteikęs buvęs bendraklasis. – Ne tiek jau daug tų Vladų pas mus belikę..“
***
Vlado vardas kildinamas iš slaviškojo Vladislovas, reiškiančio vlastj ir slava – valdžia ir šlovė. Šv. Vladislovas, liturgijoje minimas birželio 27 d., buvo Vengrijos ir Kroatijos karalius, gyvenęs 1041–1097 m. Jis rūpinosi krikščionybės stiprinimu, buvo labai pamaldus. Per miesto apsiaustį, išsekus šuliniams, karalius uoliai meldėsi. Jo žirgas kanopa trenkė žemėn ir toje vietoje ištryško šaltinis.
Siaučiant marui, jam buvo suteikta malonė žmones gydyti žole, ant kurios nusileis karaliaus paleista strėlė, – tai buvo gencijonas, arba šv. Vladislovo žolė. 1192 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Jo užtarimo prašoma, kai gresia epidemijos. Pagrindiniai šv. Vladislovo atributai – vainikas, ilgas kalavijas, angelai ir vėliava.
Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila, priimdamas krikštą, pasirinko šv. Vladislovo vardą. Drauge su šv. vyskupu Stanislovu šv. Vladislovas yra Vilniaus katedros globėjai.
Lietuvos globėjo šv. Kazimiero vyresnysis brolis Vladislovas 1471 m. popiežiaus buvo vainikuotas Bohemijos karaliumi, vėliau tapo Vengrijos karaliumi.
Vlado vardas Lietuvoje paplito XX a. pradžioje. Vardo populiarumas per šimtmetį išgyveno net tris pakilimo bangas. Septintajame dešimtmetyje vardo populiarumas ėmė mažėti. Per pastaruosius 15 metų Vlado vardas suteikiamas kasmet mažiau nei 20 naujagimių.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
