Vos prieš metus drožybos įrankius į rankas paėmęs ukmergiškis Aleksandras Paulikas savo kūrinius jau skaičiuoja dešimtimis. Skulptoriumi savęs nevadina – teigia, jog tai būtų nekuklu. Tačiau šis užsiėmimas tapo bene didžiausia vyro aistra.
65 metų vyriškis prisipažįsta, kad sėdėti be darbo nosį į televizoriaus ekraną įbedus jam – nesuprantamas užsiėmimas. Pasakoja daug metų dirbęs metalo tekintoju, ir šią medžiagą gerai pažįstąs. Tačiau, nors metalas „kietesnis“, pastaruoju metu ukmergiškio gyvenime viršų „paėmė“ medis.
„Nė pats gerai nesuprantu, kaip čia tas medis taip uždegė mane. Tiesiog internete aptikau drožybos pradžiamokslio pamokėles ir pačiam parūpo kažką savaip sukurti“, – atvirauja Aleksandras.
Pats pasigamino ir skaptavimui skirtų įrankių – čia pravertė darbo su metalu įgūdžiai. Juokauja nė nežinąs, kaip jie vadinasi ir ar tikrai tokiais pat skaptuoja profesionalūs skulptoriai. Tiesiog jam įrankiai turi būti patogūs ir aštrūs. Susimeistravo net medienos tekinimo stakles.
Pasiruošęs įrankius ir kūrybiškai nusiteikęs žmogus pasuko… į malkinę. Visi jo drožiniai išskaptuoti iš paprasčiausios malkinės medienos, kuria jis buvo pasiruošęs šildyti savo būstą. Tiesa, neseniai vienas draugas atidavė jo kieme augusią nupjautą liepą.
Aleksandras džiaugiasi, kad nepraktiškam malkų naudojimui žmona Zita neprieštarauja. Netrukdo jai ir skiedros, kurių ant grindų tašant ir skaptuojant neišvengiamai pribyra.
„Supranta mane, nes pati turi širdžiai mielą pomėgį – laisvą minutę vis vąšelį ir siūlus į rankas griebia“, – aiškina pašnekovas. Svarsto, jog amatininko genus greičiausiai bus paveldėjęs iš tėvo, senelio, prosenelio. Mat Paulikų giminėje buvo net kelios puodžių kartos.
Vyriškis rodo savo drožinius – kiek tiksliai jų turi, teigia nė nežinąs. Mažesnius kūrinėlius laiko krepšiuose – taupo vietą. Dešimtys skulptūrų ir skulptūrėlių nutūpę lentynose. O nuo spintos viršaus „žvalgosi“ mistinius pasakų personažus primenančios statulėlės.
Aleksandras gudriai šypsosi – kai kurios iš jų beskaptuojant kažkaip ima ir įgauna jam pažįstamų žmonių bruožų. Viename veide jis pats įžiūri giminaičio bruožų, kiti, žiūrėk, – iš akies trauktas kaimynas ar koks pažįstamas. Tačiau tikina, jog, paėmęs pliauską į rankas, niekuomet tiksliai nežino, kas iš jos išeis.
Tiesa, sako, kad žmonos medyje dar neįamžino. Gal kai daugiau įgūdžių įgaus…
Be šių keistų savo personažų dar turi išskobęs praktiškų, buityje pritaikomų pieštukinių, galybę šaukštų, ornamentuotų laikiklių laikraščiams bei žurnalams. Didžiausias jo išdrožtas gaminys – apie 1,2 metro ilgio šaukštas.
Turi žmogus ir rimtesnių planų. „Pasižvalgiau po namus, žiūriu, kėdės jau išklibę. Bet į parduotuvę pirkti tikrai neisiu – bandysiu sumeistrauti savo rankomis“, – dalijasi jais. Veda laukan, kur į tvorą stovi atremtas rąstas. Iš jo planuoja skobti rūpintojėlį.
Labiausiai „myli“ liepos medieną. Sako, kad ją ir apdirbti patogiausia, nes liepa – vienas minkštesnių medžių.
Dar pasimokė, kad tikrai ne tas pats, kokiu metu medžiai buvo kirsti. Pastebėjo, kad kelios skulptūrėlės suskilinėjo. Pasitarė su specialistais ir sužinojo, jog geriausia, kuomet medžiai kirsti žiemą, nes mediena tuomet sausiausia, mažiau skilinėja.
Aleksandras sako, kad drožinėjimas labai nuramina: įsikniaubęs į darbą pamiršti visus rūpesčius. Prisipažįsta, kad ne tik parduoti, bet net dovanoti savo kūrinių kol kas nedrįstąs – pats juos vertina itin kritiškai. Tačiau apsilankęs liaudies menininkų parodose nepraleidžia progos pasimokyti iš jų kūrybos.
Reklama: šlifavimo juostos
