Audinių skiautėmis, įvairiomis iškarpomis, liniuotėmis, pieštukais ir siūlais nukrautas stalas, prie lango stovinti siuvimo mašina – taip atrodo ukmergiškės Liudos Darulienės darbo kambarys.
Tačiau moteris sako, kad kartu tai ir poilsio vieta, nes savo laisvalaikio be adatos ji neįsivaizduoja.
Liuda Darulienė tikina niekuomet neverkšlenusi, kad neįperka kokio nors brangaus drabužio ar rankinės. Bet ne todėl, kad moteris nekreiptų dėmesio į savo stilių, nemėgtų puoštis. Ji tiesiog ima ir pasisiuva pati.
Puošeivos galėtų pavydėti jos spintoje kabančių kostiumėlių, striukių, lietpalčių, paltų ir net kailinių.
Kiek tų savo gamybos rankinių ar kailinių turi? Liuda prisipažįsta nebeskaičiuojanti. „Bet vis tiek visuomet vienų kailinių ar vienos rankinės pritrūksta“, – šypsosi moteris.
Senuoju „zingeriuku“
Daugeliui atrodo, kad pasisiūti rankinę ar kailinius – tai jau aukštasis pilotažas. Juk ne kiekvieno siuvėjo ir prisiprašytum pasiūdinti šiuos daiktus.
Be to, oda ar kailis – ir ne kiekvienai siuvimo mašinai įkandamos medžiagos. O šit senučiukė Liudos „Singer“ kremta jas lengvai.
Ši muziejiniu eksponatu galinti būti siuvimo mašina jau tapo Darulių šeimos nariu. Šią jau naudotą siuvimo mašiną Liudai dar kūdikystėje, prieš 59 metus, padovanojo senelis. Jis taip pat buvo siuvėjas. Kaip ir abu moters tėvai.
Kai vieni iš giminės į giminę perdavinėja meno kūrinius, papuošalus, pašnekovės giminėje analogiška vertybė – siuvimo mašina.
„Užprogramavo mane. Visą gyvenimą šis daiktas su manimi. Suaugom. Kiek kartų namus teko keisti, tiek mano „zingeriukas“ pirmas į mašiną „lipdavo“, – prisimena Liuda.
Moteris prisipažįsta, jog tikroji jos profesija su siuvimu nieko bendro neturi. Daugiau kaip 30 metų ji dirbo kur kas proziškesnį – buhalterio – darbą.
Kalta gyslelė
Siuvimo gyslelė, kurią paveldėjo iš tėvų ir senelių, ukmergiškei vis ramybės neduodavo. Rankos pačios į adatą tiesdavosi. Vis norėjosi kažką pasisiūti savaip. Parduotuvėje gatavą drabužį įsigijusi vis tiek randa prie ko „prisikabinti“, kažką savaip perdaryti.
Be to, žuvus vyrui Algimantui ir likus su trimis vaikais, ant moters pečių užgulė ir nelengva buitis. Tuomet Liudai labai pagelbėjo jos darbščios rankos. Daug ilgų vakarų praleido su virbalais rankose ar palinkusi prie siuvimo mašinos. Televizoriaus taip ir neišmoko žiūrėti kaip daugelis ramiai atsisėdus…
Peikė kaip nemadingus
„Gyvenom kaime, auginom veršelius, triušius. Mėsytę suvalgai, o kur dėti kailį? Taip ir pradėjau siūti kailinius – sau, vaikams“, – mena Liuda.
Tiesa, atžalos ne visuomet įvertindavo mamos pastangas – gražiausius kailinukus dėvėti atsisakydavo, kad iš bendraklasių neišsiskirtų. Mat niekas daugiau tokių neturėjo, o paaugliams atrodė, kad jei niekas nenešioja, tai reiškia – tiesiog „nemadinga“.
O šit anūkėlė Greta močiutės rankdarbius vertina kitaip – džiaugiasi gal ne tiek pačiu močiutės siūtu drabužėliu, kiek ant jo pražydusiomis gėlytėmis, nutūpusiais drugeliais ar boružėlėmis.
Audinių – į „Humaną“
Liuda savo rankdarbiams naudoja daugiausia natūralias medžiagas – odą, kailį, vilną.
Visos jos, pasak pašnekovės, dažniausiai – „made in „Humana“. Tikina, kad šio tinklo parduotuvės jai atrodo kaip tikras sandėlis. Pasirinkimas – didžiulis. Kainos – minimalios.
Be to, išradinga moteris atsidžiaugti negali čia randamais iš itin brangių, kokybiškų audinių pasiūtais drabužiais ar jų detalėmis. Visokių sagų, segtukų ar sagių, grandinėlių taip pat prireikia nemažai.
Kartais į dėvėtų prekių parduotuvę ar turgų eina jau aiškiai žinodama, ką nori pasisiūti, ir ieško konkrečių audinių, spalvų, faktūros.
Tačiau dažniausiai kūrybinės kančios prasideda išsirinkus atsitiktinius patikusius daiktus ir nešulį parsigabenus namo.
Dėlionės ir galvosūkiai
Darulienės darbo stalas tuščias niekuomet nebūna – čia nuolat gausu iškarpų, iš kurių lipdo įsivaizduojamą drabužį ar aksesuarą – rankinę, piniginę. Tarsi dėlionę dėliotų. Iš dviejų ar trijų gaminių gimsta vienas – dažniausiai viena šalia kitos „sutupia“ kelios spalvos, atspalviai ar faktūros.
Kartais atrodo, kad taip, kaip įsivaizduoja, praktiškai įgyvendinti tiesiog neįmanoma. Bet vis tiek bando, sprendžia galvosūkį.
Per kiek laiko paprastai jį išsprendžia? „Kartais ir dienos užtenka. O štai šį odinį sijoną jau trečia diena bandau paversti į rankinę. Vis kažkas ne taip ir gana“, – guodžiasi.
Prisipažįsta, kad kartais netenka kantrybės – tuomet visos iškarpos nuo stalo keliauja į spintą ar giliausią stalčių. Bet ne amžinai. Net kelis mėnesius ar ilgiau pratūnoję pusgaminiai vėl būna ištraukiami į dienos šviesą. Dėlionė vėl pradedama iš pradžios…
Dovanoja artimiesiems
Ar neparduodanti savo gaminių? Juk norinčiųjų įsigyti originalų daiktą greičiausiai netrūktų.
Liuda juokiasi: „Tai kad pardavinėti dukros uždraudė. Sako, kad pačios nori turėti vienetinius gaminius. O jei rimtai, tai manau, kad neverta – tiek, kiek pats įvertini savo kūrybą, darbą, visą krapštymąsi, kitas gali nesuprasti, sakyti, kad per brangu.“
Tačiau juokauja, kad dovanoti jai kol kas dar niekas neuždraudė. Taigi ne tik pati, vaikai ir anūkai, bet ir sesės, artimiausi draugai Liudos gaminiais džiaugiasi. Ne tik rankinėmis, bei ir jos siūtais bei megztais drabužiais, vąšeliu nertomis proginėmis suknelėmis.
Audiniai drabužiams internetu: https://www.have.lt/audiniai-drabuziams
