Egidijus Vareikis – profesionalus politikas, diplomatas, politologas, chemikas, biologijos mokslų daktaras, šešiolikos biochemijos mokslinių išradimų autorius, ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo ekspertas, publicistas, rašytojas, keliautojas, buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Kauno tarybos narys…
„Atminties draiskalai“ – E. Vareikio poezijos knyga, kurios pristatymas neseniai surengtas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje.
Vakaro metu E. Vareikis prisipažino, jog eilėraščius rašo jau daug metų, literatūrai jis neabejingas nuo mokyklos suolo. Užaugo Šančiuose, mokėsi Kauno 7-oje vidurinėje mokykloje, kuri be jo, pasakojo su šypsena, išugdė Lietuvai du vyskupus ir du ministrus.
Surimtėjęs pridūrė, jog ypač didelę įtaką jam padarė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aleksandra Šalčiūtė, kuri, pasak buvusio mokinuko, šiek tiek išvedė jį iš kelio: mokė „rašyti mandrai“, atnešdavo paskaityti Rusijoje leidžiamą žurnalą „Užsienio literatūra“ – vieną iš nedaugelio šaltinių, kuriuose buvo galima skaityti Vakarų autorių kūrybą. Kol pasaulis buvo atitvertas „geležine uždanga“, tai buvo itin svarbu.
Egidijus mokėsi gal 10 ar 11 klasėje, kai „Moksleivio“ žurnalas išspausdino pirmąjį jo apsakymą. Potraukis į literatūrą jam netrukdydavo tapti ir jaunųjų matematikų ar chemikų olimpiadų nugalėtoju, sportuoti, dainuoti chore ir baigti mokyklą aukso medaliu.
Nuo futbolo – iki meilės
Egidijus Vareikis yra parašęs šešias knygas. Tai emociniai-politiniai svarstymai „Dinozaurėjanti Europa“, vadovėlis „Tarptautinis ir nacionalinis saugumas“, knygos „Globalusis futbolas“, „Svajonių bendruomenė: juodraštis“, žmonai Rozvitai skirtas eilių rinkinys „Mano meilės laiškai“ ir naujoji poezijos knyga „Atminties draiskalai“.
Šiame leidinyje – autoriaus lyrinių prisiminimų nuotrupos, vienatvės, meilės, aistros, atgailos, užuojautos motyvai. Eilės liejasi be taškų ir kablelių, be didžiųjų raidžių – pasak autoriaus, tikri jo minčių draiskalai, todėl ir pavadinimas toks. Vienintelė bėda, juokėsi Egidijus, yra ta, kad jis, mokantis dešimt kalbų, nesugeba išversti žodžio „draiskalai“ nei į anglų, nei į prancūzų, nei, tarkim, į serbų kalbą, nes tokio žodžio ten apskritai nėra…
Iliustracijoms panaudotos Valstybinio patologijos centro nuotraukos su mikroskopiniais žmogaus organų ląstelių vaizdais. O išmaniuoju telefonu nuskaičius po eilėraščiu užrašytą barkodą, galima išgirsti autoriaus balsu gyvai skaitomas eiles, jo pasvarstymus apie meilę, jausmus.
Laukia ruoniukai
Ukmergės kraštas E. Vareikiui nėra svetimas. Vidiškių seniūnijoje, Bimūnų kaime, gimęs jo tėvas Jonas Vareikis – inžinierius, technologas, konstruktorius. Kartu su kraštiečiu Alfonsu Svarinsku jie studijavo Kauno kunigų seminarijoje, dalyvavo rezistencinėje veikloje, abu drauge buvo suimti, nuteisti ir 1947 metais ištremti į Krasnojarsko kraštą. Grįžęs iš tremties, J. Vareikis baigė tuometinį Kauno politechnikos institutą, dirbo inžinieriumi.
Mirusio tėvo kapą Egidijus lanko Kaune, kur pats yra gimęs ir gyvenęs su šeima, o šiandieną po visų darbų grįžta į namus Bendorėlių kaime, esančiame keliolika kilometrų nuo Vilniaus.
Čia tyla ir ramybė, rūpestingai prižiūrima sodybos aplinka, gamtos spalvos. Čia įkurdinta ir garsioji šeimos kolekcija – didelė ruoniukų šeimyna. Prieš du dešimtmečius, stažuodamasis Šveicarijoje, Universitetiniame aukštųjų tarptautinių studijų institute, kur įgijo ginklų kontrolės ir tarptautinio saugumo eksperto kvalifikaciją, E. Vareikis atsiuntė į namus atviruką su ruoniukais. Jis ir tapo kolekcijos pradžia, kurią greitai prisijaukino visa šeima, mielai pildo ir bičiuliai, parveždami ruoniukų iš tolimos šalies, dovanodami juos įvairiomis progomis.
„Mano žvilgsnis į pasaulį panašus, kaip ruonių: esu romantiškai santūrus. Gėrio yra daugiau nei blogio. Problemų kyla todėl, kad nenorime mylėti, nenorime aukotis“, – sakė E. Vareikis.
Jo mintims pritarė susitikime dalyvavęs Pašilės šv. Barboros parapijos klebonas kunigas Rimantas Laniauskas, kuris vakaro metu ir pats garsiai paskaitė susirinkusiems ukmergiškiams jam patikusias knygos eiles.
Rasa GRIŠKEVIČIENĖ
