Ukmergės rajono policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio specialistas Rimvydas Kuliešius – pirmasis ukmergiškis policijos pareigūnas, apdovanotas Pirmojo laipsnio atminimo ženklu „Už ištarnautus metus“.
Apdovanojimą, kuris skiriamas pareigūnams, ištarnavusiems 30 metų, jam įteikė paskutines dienas Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui vadovavęs viršininkas Kęstutis Lančinskas.
„Tikrai negalvojau, kad būsiu policininku. Mano svajonė – estrados dainininkas. Lankiau Siesikų vidurinės mokyklos ansamblį, koncertuodavau kolūkio susirinkimuose, o baigęs vidurinę mokyklą stojau į Tallat Kelpšos konservatoriją. Muzikos egzaminą laikiau pas Frankonį, buvau gerai įvertintas, tačiau „susikirtau“ per istorijos egzaminą. Neįstojau. Tuomet pakvietė į sovietinę kariuomenę. Tarnavau Vilniuje, milicijos batalione – palaikydavom viešąją tvarką įvairiuose renginiuose.
Po dvejų metų grįžau, nuėjau į Migracijos skyrių atsiimti savo asmens dokumentų, susitikau Mykolą Murauską, tuo metu atsakingą už personalą. Jis ir pasiūlė dirbti milicijoje, mat tarnyba kariuomenėje buvo panašaus pobūdžio. Nenorėjau, tačiau pasakė, kad paso neatiduos, liepė pagalvoti ir ateiti po savaitės. Permąsčiau ir sutikau. Pradėjau dirbti Valstybinėje automobilių inspekcijoje, paskui devynerius metus buvau apylinkės inspektorius, o nuo 1985-ųjų esu budėtojas“, – pasakojo R. Kuliešius
Turbūt būta ir itin atmintin įsirėžusių nutikimų?
Labiausiai įstrigo Sausio 13-osios įvykiai, mūsų dviejų pareigūnų susidūrimas su kariškiais, kuomet jie, grįžtantys iš Vilniaus, buvo sulaikyti, suguldyti ant sniego… Budėtojų dalyje buvo įtampa, tereikėjo kibirkšties, tačiau situaciją išsprendėme pakankamai taikiai. Tai buvo sunkūs metai, jautėme nepriteklių. Juk parai gaudavom tik 5 litrus benzino. Tiek neužtekdavo, tad pirkdavome už savo pinigus. Nuo to meto policija labai pasikeitė, gal sumažėjo entuziazmo… bet idėjinių žmonių visais laikais yra.
Įsiminė ir toks įvykis. Ukmergės areštinė buvo viena baisiausių šalyje, sąlygos labai sunkios, gal todėl pas mus atveždavo garsius nusikaltėlius. Pasivaikščioti išleisdavom tik į siaurą tamsų rūsio koridorių. Pas mus buvo atvežtas paskutinysis myriop pasmerktas nusikaltėlis, už žurnalisto nužudymą teistas Dekanidzė. Kai išleisdavau pasivaikščioti, jis man vis siūlydavo išsirinkti iš salono patinkantį automobilį mainais už telefoną… Nesugundė.
Būdavo ir kuriozinių nutikimų. Gerai prisimenu ir popiežiaus vizitą Vilniuje. Būrys ukmergiškių buvome išvykę užtikrinti viešąją tvarką. Mano postas buvo prie Aušros Vartų. Vienu metu plūstelėjo nevaldoma žmonių minia ir išstūmė mane iš abiejų batų, ir nunešė tolyn. Teko grįžt į bendrabutį, kuriame buvom apgyvendinti, basomis…
Kai kurios darbo priemonės jau tapo istorinėmis relikvijomis?
Taip, pavyzdžiui, buvo naudojamas teletaipas, o ligoninėj – asmenų kortelių kartoteka, kurioje kaupėme duomenis apie į policiją pristatomus piliečius. Telegramas siųsdavom į Vilnių su teletaipu, o kartais pajuokaudavom – uždėdavom atvirkščią juostelę, tuomet gaudavo Vilniuje hieroglifus. O mes gaudavom pylos… Tas popieriaus juosteles panaudodavom ir eglučių puošimui. O vienam kolegai kepurėj prislėpėm. Nuėjo jis į restoraną pietaut, nusiėmė kepurę ir pažiro tie lapeliai…
Kas sunkiausia tarnyboje?
Visuomet turi būti pasiruošęs tinkamai reaguoti ir nepražiopsoti svarbaus įvykio. Liūdnai pasibaigė mano pajuokavimas, kai paskambinęs asmuo paprašė pagalbos, nes arkliui įstrigo karabinas. Pagalvojau apie ginklą ir pamaniau, kad juokauja, tad patariau nušauti… Šis „patarimas“ ir nežinojimas, kad karabinas žirgininkystėje turi visai kitą reikšmę, man skaudžiai kainavo.
Tačiau juk būna išties keistų skambučių?
Prieš porą savaičių skambino moteris ir skundėsi, kad kažkas po linoleumu pakeitė dulkes… Tiesiog tokius žmones nuramini, parodai supratimą, leidi pajusti, kad stengiesi padėt. Kartą pranešėja prašė pagalbos, nes jos namuose nematomi vagys. Išklausiau, pasakiau, kad išsiuntėm nematomus policininkus, ir ji nusiramino. Per pilnatį padaugėja nusikaltimų, interesantų, keistų skambučių…
Kuriuos metus tarnyboje pavadintum „aukso amžiumi“?
Man teko dirbti su šešiais vadovais. Vis dėlto geriausi metai buvo, kuomet vadovavo Rolandas Kiškis, kai 2009-aisiais persikraustėme į naująjį policijos pastatą. Buvo labai šeimyniškas požiūris – visi kartu tvarkėmės, kūrėme, prisidėjome kas kuo galėjome. Labai svarbu, kai jau eidamas pas vadovą žinai, kad tavo problemą išgirs, kad patars, kartu ieškos būdų ją išspręsti.
Kolegos tave apibūdino: padorus, tvarkingas, linksmas, kolegiškas, su šypsena, su jumoru, nekeliantis problemų, o raštininkė Birutė Jasiūnienė reziumavo: „geras diedas, ir tiek“. Vis dėlto, ką darai, kai pyksti?
Kai „ištampo nervus“ pristatyti girtuokliai, imu niūniuoti dainas. Mano mėgstamiausia – „Vėl gegužio žiedai“.
Rytinius susirinkimus, kuomet informuoji apie paros įvykius, kolegos šmaikščiai vadina „Rytas su Rimvydu“.
Ruošdamasis susirinkimui visuomet pagalvoju, kaip praskaidrinti kolegų nuotaiką, tad turėdamas laiko randu linksmų videosiužetų ar muzikinių klipų ir kol laukiame susirinkimo, parodau. Bendradarbiams patinka – kai kurie gerokai prieš aštuonias jau laukia prie salės.
O įsikūnyti į Amsiaus ar Kalėdų Senelio personažus lengva?
Kalėdų Senelio stažas – 14 metų. Viskas prasidėjo nuo to, kad Kalėdų Senelio reikėjo dukters vaikų darželyje. Turėdavo persirengti kažkas iš tėvų… Teko padėti, tačiau praėjo metai ir vėl reikėjo Kalėdų Senelio… Paskui pasipylė kvietimai užsukti pas gimines, draugus… Po kelerių metų ir darbe pašmaikštauti sumanėme. Linksmiausia, kad bendradarbiai kurį laiką nepažindavo, o kai paprašai, ir padeklamuoja, ir pašoka. Policijos personažas Amsius – vaikų draugas, o man su jais bendrauti sekasi. Tad šventes organizuojančios kolegės visada paprašo pagelbėti.
Jaunesnieji kolegos klausė geros nuotaikos recepto. Ką patartum?
Nebijoti ateities ir žinoti, kad bloga situacija dar nereiškia, kad bus blogai. Reikia nusiteikti ir tikėtis geriausio.
Ačiū už pokalbį.
Asta KROGERTIENĖ
