Išsekus šuliniams, vandenį jau tenka pirkti

Nau­do­jan­tie­ji šu­li­nių van­de­nį šie­met skun­džia­si jo trū­ku­mu. Šią pro­ble­mą gy­ven­to­jai spren­džia kas kaip – vie­ni pri­si­pa­žįs­ta mais­tui par­si­ve­žan­tys po ke­le­tą plas­ti­ki­nių bu­te­lių iš dar­bo, van­den­tie­kį tu­rin­čių gi­mi­nai­čių, par­duo­tu­vės. Ki­ti van­dens at­vež­ti ir su­pil­ti į šu­li­nį pra­šo UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“. 

UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“ di­rek­to­rius Ri­mas Ar­lins­kas sa­ko, kad šį ru­de­nį su­lauk­ta ne vi­sai įpras­tų už­sa­ky­mų – žmo­nės pra­šo at­vež­ti ge­ria­mo van­dens ir su­pil­ti į šu­li­nius.

„To­kių už­sa­ky­mų anks­čiau pa­si­tai­ky­da­vo la­bai re­tai“, – sa­ko di­rek­to­rius. Pa­pras­tai pra­šo­ma at­vež­ti 3 ku­bi­nius met­rus van­dens. To­kio kie­kio pa­kan­ka, kad su­py­lus į šu­li­nį van­duo ja­me pa­kil­tų per ko­kius tris ri­ti­nius.

Aiš­ku, toks spren­di­mas nė­ra eko­no­miš­kas, ka­dan­gi, pa­sak di­rek­to­riaus, apie ku­bi­nį met­rą dar su­si­ge­ria į grun­tą. Be to, be van­dens kai­nos, skai­čiuo­ja­mos pa­gal įmo­nės ta­ri­fus, už­sa­ko­vai dar tu­ri su­si­mo­kė­ti ir trans­por­to iš­lai­das.

Pa­dau­gė­jo no­rin­čių­jų van­den­tie­kio

Pa­sak di­rek­to­riaus, šie me­tai tik­rai iš­skir­ti­niai ir pa­gal prie cen­tra­li­zuo­tai tie­kia­mo van­dens tin­klų no­rin­čių pri­si­jung­ti kai­mo gy­ven­to­jų skai­čių. Jis ne­abe­jo­ja, kad ne­ma­žai prie to­kio ap­si­spren­di­mo pri­si­dė­jo ir šių­me­tė saus­ra.

Ta­čiau įmo­nei iš­ky­la keb­lu­mų dėl fi­nan­sa­vi­mo. Mat no­rint gy­ven­vie­tė­je van­den­tie­kio įren­gi­mą fi­nan­suo­ti Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šo­mis, 2014–2020 me­tų pro­gra­mo­je nu­ro­do­ma, kad jo­je tu­ri bū­ti ne ma­žiau kaip 200 gy­ven­to­jų.

Tuo tar­pu dvie­jo­se gy­ven­vie­tė­se – Tau­jė­nų se­niū­ni­jos Pa­mū­šio kai­me bei Pa­bais­ko se­niū­ni­jos Vait­kuš­kio kai­me,  ku­rių gy­ven­to­jai pa­gei­dau­ja įsi­ves­ti van­den­tie­kį, tiek gy­ven­to­jų nė­ra.

Ar­lins­kas pa­ti­ki­no, kad ieš­ko­ma bū­dų, kaip iš­spręs­ti fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mus, šia te­ma dis­ku­tuo­ja­ma su ra­jo­no va­do­vais.

To­kių me­tų ne­pri­si­me­na

Vep­rių se­niū­ni­jos se­niū­nė Da­lė Ur­bo­nie­nė sa­ko, kad žmo­nės skun­džia­si ge­ro­kai nu­se­ku­siais šu­li­niais. Esą van­dens juo­se li­kę vos ant dug­no.

Anot se­niū­nės, pro­ble­ma tik­rai ak­tu­a­li – to­kio reiš­ki­nio, kad taip ma­siš­kai iš­tuš­tė­tų gy­ven­to­jų šu­li­niai, ji ne­pri­si­me­na per vi­sus 15 sa­vo dar­bo šio­se pa­rei­go­se me­tų.

Ur­bo­nie­nė pa­sa­ko­jo, kad toks šu­li­nio van­dens trū­ku­mas ska­ti­na žmo­nes jung­tis prie cen­tra­li­zuo­to van­den­tie­kio tin­klo.

Ta­čiau tai pa­da­ry­ti ga­li tik tų vie­to­vių gy­ven­to­jai, kur bent iki gy­ven­vie­tės ar gat­vės pra­džios at­ei­na van­den­tie­kio vamz­dy­nai.

Ne­se­niai to­kį pa­gei­da­vi­mą iš­reiš­kė Kul­tu­vė­nų kai­mo Dva­ro gat­vės gy­ven­to­jai. Ka­dan­gi pa­grin­di­nė van­den­tie­kio ma­gist­ra­lė pra­ei­na ne­to­li, at­si­ra­do ga­li­my­bė pra­tęs­ti vamz­dy­ną ir nu­ties­ti įva­dus į in­di­vi­du­a­lius na­mus. Dvy­li­ka so­dy­bų ap­si­rū­pi­no cen­tra­li­zuo­tai tie­kia­mu van­de­niu.

Vien­kie­miuo­se dar liūd­niau

Se­niū­nė pa­sa­ko­jo, jog van­dens trū­ku­mu šu­li­niuo­se jai skun­dė­si ne vie­nas vien­kie­mio gy­ven­to­jas.

„Bet čia jau di­des­nė pro­ble­ma – van­den­tie­kio tra­sos ne­to­li nė­ra. Pa­siū­lau žmo­nėms pra­šy­ti kai­my­nų, jei pas tuos yra. Sa­kau, kad jei rei­kės, tai ir pa­tar­pi­nin­kau­siu. Kaž­kaip rei­kia iš­lauk­ti, iš­ken­tė­ti, ieš­ko­ti iš­ei­ties. Gal dau­giau pa­lis, pri­si­rinks van­dens ir į šu­li­nius“, – svars­to pa­šne­ko­vė.

Vep­rių gy­ven­vie­tė­je prie van­den­tie­kio ga­lė­jo pri­si­jung­ti be­ne vi­si, ku­rie no­rė­jo. Dau­gu­ma ir pri­si­jun­gė, ta­čiau tie, ku­rie li­ko „iš­ti­ki­mi“ šu­li­niams, pra­si­ta­ria jau­čian­tys van­dens trū­ku­mą.

Ap­si­gal­vo­ju­siems vep­riš­kiams ji pa­ta­ria pa­si­tar­ti su kai­my­nais ir jei at­si­ras bent ko­kie pen­ki no­rin­tie­ji, ji jų raš­tiš­ką pa­gei­da­vi­mą per­duos UAB „Uk­mer­gės van­de­nys“.

Apie šią pro­ble­mą pa­sa­ko­jo ir Tau­jė­nų se­niū­nė El­vy­ra Tu­lu­šie­nė. Ji ap­gai­les­tau­ja, kad se­niū­ni­ja ne­tu­ri ga­li­my­bės ap­rū­pin­ti gy­ven­to­jų van­de­niu.

„Ži­nau, jog žmo­nės per­ka van­de­nį, cis­ter­nom ve­ža ir pi­la į šu­li­nius. Aiš­ku, kad bran­gus ma­lo­nu­mas, ta­čiau ten, kur nė­ra van­den­tie­kio ar grę­ži­nio, šio­kia to­kia iš­ei­tis“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­bais­ko se­niū­nas Ge­di­mi­nas La­pu­kas sa­ko, kad di­džiau­sio­se se­niū­ni­jos gy­ven­vie­tė­se – Pa­bais­ke, Dau­man­tiš­ky­je, Ant­akal­ny­je – su šia pro­ble­ma ne­su­si­du­ria­ma. Mat jų gy­ven­to­jai tu­ri van­den­tie­kį.

Ta­čiau pa­sa­ko­jo gir­dė­jęs, jog van­dens pri­sti­go tu­rin­tie­ji tven­ki­nius: „Van­dens ly­gis juo­se taip nu­kri­to, kad iš­ki­lo grės­mė ten gy­ve­nan­čioms žu­vims. Se­niū­ni­jos pa­gal­bos žmo­nės ne­pra­šė – pa­tys ve­žė­si gal iš upe­lių ar eže­ro.“

Pro­ble­ma ga­li net pa­ašt­rė­ti

Lie­tu­vos hid­ro­me­te­o­ro­lo­gi­jos tar­ny­bos prie Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos Kli­ma­to­lo­gi­jos sky­riaus vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas Jus­ti­nas Kil­pys sa­ko, kad ši pro­ble­ma, kuo­met ne tik nu­se­ko upės, eže­rai ar tven­ki­niai, bet ir grun­ti­niai van­de­nys, bū­din­ga di­džia­jai ša­lies da­liai.

Jis iš­var­di­jo dvi šio reiš­ki­nio prie­žas­tis. Vie­na iš jų – ke­le­tą me­tų pa­ste­bi­ma šil­tė­jan­čių žie­mų ten­den­ci­ja.

„Kad ir pra­ei­tą žie­mą – snie­go bu­vo ne­daug, upės, eže­rai ne­pa­si­pil­dė. O tuo pa­čiu dau­ge­ly­je ra­jo­nų nu­kri­to ir grun­ti­niai van­de­nys“, – sa­ko J. Kil­pys.

Ki­ta prie­žas­tis – la­bai karš­ta ir sau­sa va­sa­ra. Kai ku­riuo­se ra­jo­nuo­se kri­tu­lių trū­ku­mas su­kė­lė pa­da­ri­nius, ku­rie ati­ti­ko net sti­chi­nės saus­ros kri­te­ri­jus.

Nors Uk­mer­gė­je sti­chi­nė saus­ra ir ne­bu­vo pa­skelb­ta, ta­čiau van­dens trū­ku­mas mū­sų ra­jo­ne aki­vaiz­dus.

Kli­ma­to­lo­gai prog­no­zuo­ja, kad ir ši žie­ma bus šil­ta.

Ko­kie bū­tų pa­da­ri­niai?

„Jei pra­ei­tos žie­mos si­tu­a­ci­ja pa­si­kar­to­tų, tai reikš­tų, kad pro­ble­ma dėl van­dens trū­ku­mo tę­sia­si. O kuo il­giau ji tę­sis, tuo la­biau gi­lės“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.

Kli­ma­to kai­ta, apie ku­rią daž­niau­siai kal­ba­ma kaip apie glo­ba­li­nę ir tuo pa­čiu to­li­mą nuo mū­sų, pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai aiš­kiai pa­si­reiš­kia vie­ti­nia­me re­gio­ne.