Lietuvos moterų nacionalinės rinktinės ir Šiaulių „Gintros-Universiteto” vartininkė ukmergiškė Greta Kaselytė džiaugiasi nauja patirtimi. Lietuvė paskolinta Neapolio moterų futbolo klubui „Napoli C.F. Carpisa Yamamay”, kuris žengia tarp lyderių Italijos moterų „Serie B” čempionate.
Ukmergiškė jau spėjo debiutuoti Italijos moterų taurės rungtynėse bei sutiko pasidalinti įspūdžiais su LFF.lt svetaine.
Savo sėkmingu pavyzdžiu G. Kaselytė stengiasi įtraukti kuo daugiau Lietuvos merginų prisijungti prie futbolo. Nuo birželio mėnesio ji, kartu su Vestina Neverdauskaite ir Kamile Vaičiulaityte, yra „Įgyvendink savo svajones” kampanijos ambasadore.
– Kuo labiausiai sužavėjo naujasis tavo klubas ir pietų Italija?
– Personalo gausa ir merginų atsidavimu futbolui. Treniruočių metu turime gausų personalą, kuris padeda treneriui ruošti treniruotėms skirta inventorių, turime komandos gydytoją kiekvienoje treniruotėje. Suprantu, kad taip ir turėtų būti, bet Lietuvoje savo klube mes to neturėjome. Dėl to mane sužavėjo toks profesionalumas.
Komandoje yra merginų, kurios gyvena 1-2 valandas kelio nuo Neapolio ir važinėja į treniruotes kelis kartus per savaitę.
Merginų tėvai stebi treniruotes, taip pat atvyksta i rungtynes. Jei rungtynės kitame mieste, tėvai atvažiuoja pasižiūrėti. Pietų Italija man patinka, oras šiuo metu šiltas, kaip lietuviškoji bobų vasara. Įdomi kultūra, žmonių įpročiai. Stebina kraštovaizdis, miesto vaizdai, maistas ir žmonių atsipalaidavimas.
– Pavyko greitai prisitaikyti prie komandos? Įvaldei vietinės kalbos pradmenis?
– Komanda priėmė šiltai, prisitaikyti, manau, pavyko. Iš pradžių buvo sunku, nes Lietuvoje tiek „Gintros-Universiteto” klube, tiek nacionalinėje rinktinėje žaidimo taktika beveik tokia pati. Todėl trūko lankstumo ir Neapolio komandos taktika man pasirodė labai keista.
Dabar jau prisitaikiau ir nejaučiu nepatogumų. Kalbos pradmenis įvaldžiau, man kaip vartininkės pozicijoje žaidžiančiai žaidėjai komunikacija yra labai svarbi. Pagrindinius žodžius, padedančius komunikuoti per rungtynes žinau, stengiuosi kalbėti daug ir padėti gynėjoms. Komandos draugėms labai smagu mane pamokyti vietines neapolietiškos kalbos posakių. Jos sako, kad jau esu beveik Napolitano (itališkai – neapolietė).
– Ar sulauki daug dėmesio iš italų Neapolyje?
– Taip, dėmesio sulaukiu nemažai, išsiskiriu labai iš visų žmonių vien savo išvaizda. Gatvėje pasižiūri visi. Iš pradžių baugino tas žmonių žiūrėjimas ir vyrų švilpavimai. Bet dabar jau apsipratau, stengiuosi nekreipti dėmesio.
– Lapkričio 15 d. debiutavai Italijos taurėje. Kaip vertini šios šalies varžybų lygį ir grafiką? Treneris patenkintas esama komandos ir tavo žaidybine forma?
– Šalies komandų lygis yra aukštas, žaidėme su „Serie A“ rungtyniaujančia komanda. Varžovės žaidė technišką ir greitą žaidimą. Neapolio komanda taip pat žaidžia techniškai ir greitai, bet šiose rungtynėse priešininkes buvo geresnes 0:1. Varžybų grafikas nėra labai apkrautas, turime rungtynes beveik kiekvieną sekmadienį.
Treneris po rungtynių sakė komplimentus visai komandai. Mano žaidimu buvo patenkintas, rungtynių metu atkreipiau dėmesį į trenerio prašymus ir panašiai. Komanda siekia kitais metais rungtyniauti „Serie A“, todėl šios varžybos daugumai merginų ir treneriui parodė kur reikėtų daugiau padirbėti. Dabar padidino treniruočių skaičių iki 4 per savaitę, pradžioje sezono buvo tik 3. Asmeniškai džiaugiuosi, kad bus daugiau treniruočių. Dėl manęs galėtų būti ir dar daugiau.
– Kokie būtų tavo patarimai žaidėjai, siekiančiai pasekti tavo pavyzdžiu ir išmėginti jėgas Italijos čempionate?
– Iš pradžių, manau, reikia įgauti daug varžybų patirties Lietuvos čempionate ir tarptautinėse rungtynėse. Be abejo, labai svarbios yra treniruotės su vartininkų treneriu, kuris išmano savo darbą ir gali supažindinti su technika. Man pasisekė, kad pradėjus sportuoti Šventupėje treniruočių metu būdavo Darius Petraška, kuris treniruoja ir supažindina su technika jaunas mergaites.
Žaidžiant Šiauliuose vartininkų trenerio treniruočių metu neturėdavome, tai laukdavau rinktinės stovyklų, kuriose būdavo šis treneris ir pasisemdavome naujų pratimų bei žinių, kurias naudodavome treniruotėse pačios.
Palinkėčiau išsikelti asmeninį tikslą tobulėti, kiekvienų rungtynių metu stengtis priimti kuo geresnius sprendimus ir po rungtynių apgalvoti, kaip galėjai pasielgti kitaip, analizuoti save. Žinoma, tas tikslas turėtų įgyvendinti svajonę, kurią turi susikurti pati.
– Kas įtraukė būtent tavo kartą į futbolą. Ar dabartinė kampanija „Įgyvendink savo svajones” prisidės, kad dar daugiau merginų įsitrauktų į aktyvų sportą?
– Tikriausiai gyvenamoji vieta ir norėjimas nebūti prastesnėmis už berniukus. Kiekviena mano kartos futbolininkė galėtų papasakoti skirtingas priežastis dėl ko pradėjo žaisti. Aš turėjau pavyzdį: Šventupėje žaidė futbolą mano dvi vyresnės pusseserės, kurių namuose žavėjo apdovanojimai ir medaliai, laikraščių iškarpos. Mane mažą tai labai žavėjo.
Manau, kad „Live Your Goals” pritrauks daugiau merginu įsitraukti į futbolą ir atrasime dar daug talentingų merginų, kurios bus moterų futbolo ateitis Lietuvoje. Labai reikalinga supažindinti mergaites su moterų futbolu, parodyti visus pliusus ir suteikti joms daug motyvacijos.
– Kaip vertini savo seserų Linos ir Emilijos įsitraukimą į futbolą? Kas nulėmė, kad visos Kaselytės žaidžia futbolą, o ne, pavyzdžiui, krepšinį?
– Žaidžiam futbolą, nes Šventupėje kitų sporto šakų treniruočių nevyksta. 2003 metais su šeima iš Ukmergės atsikraustėme į Šventupę, pradėjome su Lina eiti į Vidiškių mokyklą.
Treneris Vytautas Tutlys rinko naują mergaičių grupę, atvyko į namus ir pakvietė ateiti i treniruotę. Per pirmąją treniruotę su Lina ėjome pas vartininkų trenerį. Nesupratome, kad treneris nori iš mūsų padaryti vartininkes; tikriausiai jis taip pasielgė, nes mūsų mama buvo aukšta.
Lina būtų tikrai gera vartininkė, jei nebūtų per daug užsispyrusi eiti žaisti aikštelę. Emilija jaunesnės kartos žaidėja, treniruotis pradėjo anksčiau. Manau, bus dar geresnė, jei sportuos toliau.
Man labai smagu, kad mes trys esame futbole, daugiau kartu turime bendros veiklos. Visa šeima esame futbole, mūsų jaunesni broliai taip pat žaidžia futbolą. Moterų futbolas yra populiarus Ukmergės rajone. Aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau būtent šią sporto šaką, pamačiau daug pasaulio būdama jauna – tai ką šiuo metu Emilija išgyvena atstovaudama merginų rinktinėms. Lina studijuoja kūno kultūrą, dalyvauja futbolo gyvenime. Labai džiaugiuosi, kad jos yra įsitraukusios į futbolą ir atras save vienoje ar kitoje srityje bei jausis laimingos.
– Su nekantrumu lauki 2018 m. Europos merginų iki 17 metų čempionato Lietuvoje? Koks galėtų būti šio renginio poveikis Lietuvos moterų futbolui bei ar pasitarnautų jis laužant neigiamus stereotipus apie moterų futbolą?
– Taip, labai laukiu šio čempionato Lietuvoje. Tai bus didžiausias moterų futbolo įvykis mūšų šalyje per visą istoriją. Manau, artėjant čempionatui didesni tikslai ir uždaviniai yra keliami mergaitėms, pretenduojančioms į U-17 komandą 2018 metais
Čempionatas turėtų padidinti moterų futbolo populiarumą, į stadionus sukviestų daug sirgalių ir tikrai pasitarnautų keičiant požiūrį į moterų futbolą. Judėjimo „Moterys už futbolą” narės dirba daug ir teisinga linkme, stengiantis sulaužyti neigiamus moterų futbolo stereotipus. Būtų smagu, kad po 5- 10 metų moterų futbolas būtų toks populiarus kaip Šiaurės Amerikoje.
– Jei ne paslaptis, kurios Lietuvos žaidėjos su tavimi šiuo metu dažniausiai palaiko ryšį. Ar pasiilgsti čempionių komandos draugių?
– Ryšį palaikau su savo komandos draugėmis iš Šiaulių. Dažniausiai Rasa, Indrė, Tatjana, Simona ir Dovilė pasidomi kaip man sekasi. Aš sužinau kaip joms, komandai ir panašiai. Dažnai „Gintros-Universiteto“ klubo direktorius Mantas pasidomi. Tikriausiai jis ir yra tarpininkas, perduodantis informaciją treneriui. Taip, pasiilgstu komandos draugių ir Lietuvos.
Autorius: Robertas Každanas/LFF.lt; Nuotraukos iš „Foto Ricciolo”
