Senelių namuose liejosi poezijos posmai

Po re­no­va­ci­jos at­si­nau­ji­nu­siuo­se Žel­vos pa­ra­pi­jos ka­ta­li­kiš­kuo­se se­ne­lių na­muo­se įsi­kū­rė jau 22 gy­ven­to­jai. Pa­si­bai­gus įkur­tu­vių rū­pes­čiams, at­si­ra­do ga­li­my­bė pra­tur­tin­ti gy­ven­to­jų kas­die­ny­bę nau­jo­mis veik­lo­mis.

Šiuo me­tu ben­dro nau­do­ji­mo pa­tal­po­se eks­po­nuo­ja­mi liau­dies me­ni­nin­ko, kul­tū­ros švie­suo­lio Juo­zo Va­si­liaus­ko me­džio dir­bi­niai.

Įstai­gos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Aud­ro­nė Ru­ta­vi­čie­nė pa­sa­ko­jo, kad ne­se­niai su­lau­kė gar­bin­gos vieš­nios – Aly­tos Prans­kie­ty­tės-Ne­kro­šie­nės.

Ne­kro­šie­nė – bu­vu­si mo­ky­to­ja, vė­liau – mo­kyk­los di­rek­to­rė, kar­tu su vy­ru už­au­gi­no ir iš­moks­li­no tris vai­kus. Sa­vo šei­mos is­to­ri­ją per­kė­lė į pa­sa­ką „Kai­mo prin­cų gi­rai­tė“, yra su­kū­ru­si pluoš­tą ei­lė­raš­čių.

Pe­da­go­gės sū­nus gy­dy­to­jas R. Ne­kro­šius rū­pi­na­si ne tik Žel­vos pa­ra­pi­jos ka­ta­li­kiš­kuo­se se­ne­lių na­mų glo­bo­ti­nių, bet ir vi­sų žel­viš­kių svei­ka­ta. Ma­mos ei­lė­raš­čius jis per­skai­tė su­si­rin­ku­siems gy­ven­to­jams ir dar­buo­to­jams.

Po to A. Ne­kro­šie­nė, nors ir bū­da­ma gar­baus am­žiaus, pra­stai re­gin­ti, sa­va­ran­kiš­kai ne­vaikš­tan­ti, min­ti­nai de­kla­ma­vo sa­vo mo­ki­nės R. Ir­vins­kie­nės ei­les bei po­eto B. Gra­žio ei­lė­raš­čius. Ren­gi­nio pa­bai­go­je vi­sus da­ly­vius ji pa­kvie­tė liau­diš­kai dai­nai.

„Gi­liai iš­jaus­tos, nuo­šir­džios ei­lės, pro­za, pa­rem­ta gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi, pra­smin­gos min­tys, skli­di­nos mei­lės Die­vui ir žmo­gui, pa­ska­ti­no klau­sy­to­jus pa­mirš­ti ne­gan­das, skaus­mą ir į pa­sau­lį pa­žvel­gus sie­los aki­mis pa­ste­bė­ti švie­sias spal­vas“, – pa­sa­ko­jo Aud­ro­nė Ru­ta­vi­čie­nė.

 UŽ inf.

Dalintis
Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *