Dešimtasis Veprių stovyklos vaikų vasaros poilsio programos „Šventosios vingiai“ sezonas baigėsi.
Per dešimtmetį buvo meninės ir kūrybinės, ekologinės ir gamtosauginės, pilietinio ir tautinio ugdymo, sveikatinimo ir fizinio aktyvinimo, etnokultūros ir krašto pažinimo veiklos: visos jos „bangavo“ smagiai – kaip Šventosios vingiai.
Su šia programa stovyklavo beveik 2000 vaikų, iš jų 500 – iš dalies finansuojami rajono savivaldybės administracijos. Nuo 2010-ųjų didelė parama (30 proc. kelialapio kainos) kiekvienam stovyklautojui buvo Švietimo mainų paramos fondo TAPK projekto finansavimas. Kelis sezonus vaikų stovyklavimą rėmė visuomeninė organizacija „SOS Vepriuose“.
Paskutinėje šios vasaros programos pamainoje „Savojo lobio beieškant 2“ stovyklavo 25 rajono ugdymo įstaigų vaikai, kuriuos parėmė savivaldybė. Kiti stovyklavo tėvelių, rėmėjų lėšomis, tai – dalyviai iš Kauno, Vilniaus, Raseinių, Jonavos, Molėtų, Jurbarko. Vyko susipažinimo žaidimai, skambėjo būrių skanduotės ir šūkiai, plevėsavo būrių ir stovyklos vėliavos.
Viešosios įstaigos „Transparency International“ atstovas Paulius Murauskas papasakojo apie jos veiklą, diskutavo apie sąžiningą sportą, kartu žaidė žaidimus. Dalyviai pasirašė Sąžiningo stovyklautojo deklaraciją.
Atvykę Vikingų kaimo gyventojai nustebino netradiciniu „vikingišku“ pasisveikinimo būdu. Vaikai žaidė senoviškus žaidimus: Kvirkatas, Kubb‘as, Arklių lenktynės, Lapė ir žąsys, Tvirtovė, Laimės namas. Stovyklautojai lenktyniavo, kas greičiau perrinks grūdus, kas stipresnis stumiant ar traukiant virvę, lenkiant koją.
Visos stovyklautojų grupės pergales skaičiavo gautomis pupomis savo pupmaišiuose.
Vaikams, stovyklavusiems pirmą kartą, iššūkiu tapo savarankiškas orientacinis žaidimas „Šalia kraterio. Vepriai“. Kruopščiausiai užduotį atliko vyriausieji – „debesėliai“. Jaunesni stovyklautojai keliavo kitu maršrutu, jiems talkino jau patyrę stovyklautojai Dovydas ir Edvinas. Abi grupės sėkmingai įveikė visas užduotis ir išgelbėjo kunigaikštytę Geldutę.
Dviejų dienų kelionės ir klajonės tapo iššūkiu ne tik stovyklautojams, bet ir vadovams Rasai Žemaitytei, Radvilei Verenienei, Aistei Vereniūtei, Jolitai Palaimienei ir Domui Jaskūnui. Dalyviai, pėsčiomis į „Skautų slėnį“ įveikę 7 km atkarpą, turėjo įsikurti savo pastovyklę. Susipažinę su skautiška rikiuote, mokėsi, kaip greitai užkurti laužą, efektyviai ir saugiai naudotis kirviu, peiliu, rišti skautiškus mazgus, valdyti plaukimo priemonę, gelbėtis vandenyje. Teko gaminti patiems vakarienę ant laužo. Temstant laukė skautiškas vakaro žygis.
Praleidę naktį gamtoje, visi išbandė jėgas šaudydami iš lanko. Atsisveikinę su „Skautų slėnio“ šeimininkais, patraukė savo stovyklos link.
Vakarėjant išsiruošė keliauti dviračiais į Lukenskų sodybą. Svetingos namų šeimininkės Rūtos paruoštos kalendorinės vaišės-vakarienė – dar vienas skanumėlis. Pasiskirstę grupelėmis, vieni kūrybinėse Česlovo dirbtuvėse tapė linksmo ir liūdno stovyklautojo autoportretą, kiti virtuvėje gamino desertą – vyko „keksiukų karai“.
Po vaišių su gilių kava laukė fotosesija ir dar vienas išbandymas – naktinis žygis.
Vaikai taip pat dviračiais aplankė Sukinių piliakalnį, vieną didžiausių Lietuvos riedulių – Moko akmenį, Bečių ir „bedugnį“ Žuvintės šaltinius, akmenį su vaiko pėdute, grožėjosi Žuvintės upelio, Širvintos ir Šventosios upių santakos pakrantėmis. Sukosi rateliuose kartu su Sližių folkloro kolektyvu „Siemanys“, išmoko dainuoti stovyklos dainą, net sukūrė „šveičiamo popieriaus baletą“ (vadovės Vilma Virbalienė ir Vaida Žiedelienė).
Muzikinė programa papuošė stovyklos uždarymo šventę. Programos vadovė Aldona Rudokienė įteikė dalyviams pažymėjimus ir atminimo medalius.