Pa­va­sa­ri­niai prie­sko­niai – vais­tai

Ma­no­ma, kad prie­sko­ni­niai au­ga­lai pra­dė­ti var­to­ti anks­čiau ne­gu drus­ka. Jie tu­rė­jo di­džiu­lę ver­tę. Vi­du­ram­žiais už sva­rą (apie 500 g) mus­ka­to rie­šu­tų bu­vo ga­li­ma gau­ti vie­ną ar tris kar­ves.

Di­die­ji ke­liau­to­jai Kris­tu­pas Ko­lum­bas, Fer­nan­das Ma­ge­la­nas, Vas­ko de Ga­ma sie­kė ne tik at­ras­ti nau­jas že­mes, bet ir par­ga­ben­ti sa­vo val­do­vams au­ga­li­nių prie­sko­nių.

Lie­tu­vo­je sa­vai­me au­gan­tys prie­sko­ni­niai au­ga­lai nė­ra la­bai po­pu­lia­rūs, o kar­tais ir vi­sai už­mirš­ta­mi, nors dau­gu­ma iš jų se­niau bu­vo var­to­ja­mi ir kaip prie­sko­niai, ir kaip vais­tai.

Dir­vi­nės čiu­žu­tės (Thlap­si ar­ven­se) – kryž­ma­žie­džių šei­mos pik­tžo­lės. Tai vien­me­tė 15-20 cm aukš­čio gels­vai ža­lia žo­lė. Au­ga lau­kuo­se, dar­žuo­se, pa­ke­lė­se, šiukš­ly­nuo­se, daž­niau­siai tai – dir­ba­mų lau­kų pik­tžo­lė, to­dėl nė­ra mėgs­ta­ma. Ta­čiau iš­ro­vę šį au­ga­lą, ne­sku­bė­ki­me jo iš­mes­ti, nes vi­so­se au­ga­lo da­ly­se yra as­kor­bo rūgš­ties, ete­ri­nio gars­ty­čių alie­jaus, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, sėk­lo­se – mais­tui tin­ka­mo alie­jaus.

Mais­tui var­to­ja­mi jau­ni la­pai ir sėk­los ren­ka­mos vi­siš­kai su­no­ku­sios. Ge­rai iš­džio­vin­tos, san­da­riai už­da­ro­muo­se in­duo­se lai­ko­mos sėk­los prie­sko­ni­nes sa­vy­bes iš­lai­ko ke­le­tą me­tų. Jos tu­ri ašt­ro­ką sko­nį ir čes­na­ko aro­ma­tą, to­dėl la­bai tin­ka var­to­ti kaip čes­na­kų pa­kai­ta­las. Čiu­žu­čių sėk­lų de­da­ma į deš­ras, ski­lan­džius ir ki­tus mė­sos pa­tie­ka­lus. Jau­ni la­pai tin­ka sa­lo­toms, sriu­boms, pa­da­žams ga­min­ti ir ka­lo­rin­gu­mu pri­lygs­ta ko­pūs­tams.

Kaip vais­ta­žo­lė žy­dė­ji­mo me­tu ren­ka­ma čiu­žu­čių žo­lė. Iš jų ga­mi­na­mi pre­pa­ra­tai tu­ri krau­ją stab­dan­čių, šla­pi­mą ir pra­kai­tą ska­ti­nan­čių, at­si­ko­sė­ji­mą leng­vi­nan­čių, bak­te­ri­ci­di­nių, už­de­gi­mą slo­pi­nan­čių ir žaiz­das gy­dan­čių sa­vy­bių.

Liau­dies me­di­ci­no­je iš čiu­žu­čių sėk­lų pa­ga­min­ta ty­re­le te­pa­mos žaiz­dos ir nu­de­gi­mai, o žo­lės ant­pi­las var­to­ja­mas ser­gant kai ku­rio­mis skran­džio li­go­mis, ma­ža­krau­jys­te, per­var­gus.