Gin­ta­ras – vais­tas nuo vi­sų li­gų

Se­no­vė­je gin­ta­ras bu­vo ypač ver­ti­na­mas. Bu­vo ma­no­ma, kad be­veik nė­ra to­kių li­gų, ku­rių šis ak­muo ne­iš­gy­dy­tų. Jis gy­do trum­pa­re­gys­tę, šir­dies li­gas, an­gi­ną, stab­do vė­mi­mą, va­ro ak­me­nis iš ke­pe­nų, inks­tų ir pa­leng­vi­na šla­pi­ni­mą­si.

Jo­li­ta ŽURAUSKIENĖ

Mar­ty­nas Liu­te­ris nuo­lat ki­še­nė­je ne­šio­jo­si gin­ta­ro ga­ba­lė­lį, kad ne­at­si­ras­tų ak­me­nų ke­pe­ny­se. Gin­ta­ras stip­rin­da­vo pil­vo or­ga­nus, o iš­ger­ti su van­de­niu gin­ta­ro mil­te­liai gy­dė skran­džio li­gas. Su­trin­tas su raus­vu alie­ju­mi ar­ba me­du­mi pa­dė­da­vo gy­dy­ti akių ir au­sų li­gas bei įtrū­ki­mus ko­jo­se.

Gin­ta­ras pra­dė­tas nau­do­ti la­bai se­niai. Pa­pras­ti vė­ri­niai ir apy­ran­kės bal­tų šei­mo­se bu­vo per­duo­da­mi pa­li­kuo­nims iš kar­tos į kar­tą kaip di­džiu­lė ver­ty­bė. Nuo Bal­ti­jos pa­kran­čių šis lie­tu­viš­kas auk­sas nu­ke­liau­da­vo į Ro­mos im­pe­ri­ją, Ar­ti­muo­sius Ry­tus ir to­li­mą­ją Ki­ni­ją bei Ja­po­ni­ją.

Gin­ta­rui bu­vo pri­ski­ria­ma gy­do­mo­ji ga­lia, to­dėl an­ti­kos lai­kais jis, o ypač gin­ta­ro rūgš­tis, bu­vo nau­do­ja­ma far­ma­ko­lo­gi­jo­je. Far­ma­ci­nin­kai tvir­tin­da­vo, kad kuo smul­kes­nis gin­ta­ras, tuo ge­riau jis pa­de­da, to­dėl gin­ta­ras pra­dė­tas smul­kin­ti, mal­ti. Gin­ta­ro mil­te­lių vais­ti­nin­kai įmai­šy­da­vo į tri­na­muo­sius te­pa­lus, iš jų da­ry­da­vo iš­trau­kas. Yra ne vie­nas ap­ra­šy­mas, kad me­daus, ro­žių alie­jaus ir gin­ta­ro mil­te­lių mi­ši­nys bū­da­vo ski­ria­mas skyd­liau­kės li­go­mis ser­gan­tiems pa­cien­tams.

Ka­dan­gi deg­da­mas gin­ta­ras sklei­džia ma­lo­nų kva­pą, jį jau mū­sų pro­tė­viai nau­do­jo ga­min­da­mi kve­pian­čiuo­sius mi­ši­nius. Baž­ny­čio­se gin­ta­rą kar­tu su kva­pio­sio­mis me­džia­go­mis nau­do­jo ir smil­ka­lams. Pa­de­dan­tis su­si­kaup­ti de­gan­čio gin­ta­ro kva­pas iš­gry­nin­da­vo ap­lin­ką ne vien tik baž­ny­čio­se. Juo ap­rū­ky­da­vo ir pa­tal­pas, ku­rio­se gu­lė­da­vo li­go­niai. To­kiu bū­du oras bū­da­vo dez­in­fe­kuo­ja­mas, su­ma­žė­da­vo ga­li­my­bė už­si­krės­ti įvai­rio­mis li­go­mis ki­tiems.

Vi­du­ram­žių vais­ti­nė­se gin­ta­ro eks­trak­tas bū­da­vo ski­ria­mas nu­sil­pu­sių žmo­nių or­ga­niz­mui stip­rin­ti, žaiz­doms, su­mu­ši­mams tep­ti, o gin­ta­ro alie­jus – trin­ti skau­da­mas kū­no vie­tas.

Prieš Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Lie­tu­vo­je ir ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je bu­vo po­pu­lia­rios gin­ta­ro už­pil­ti­nės, pa­de­dan­čios nuo dau­ge­lio li­gų bei stip­ri­nan­čios kū­ną. No­rint pa­ruoš­ti to­kią tink­tū­rą, gin­ta­ro ga­ba­liu­kai bū­da­vo su­me­ta­mi į tam­saus stik­lo bu­te­lį, už­pi­la­mi deg­ti­ne ir lai­ko­mi šil­tai ke­le­tą sa­vai­čių.

Da­bar, kai kos­me­to­lo­gi­ja ir me­di­ci­na grįž­ta prie eko­lo­giš­kai šva­rių or­ga­ni­nių me­džia­gų, ku­rias do­va­no­jo pa­ti gam­ta, di­dė­ja ir gin­ta­ro po­pu­lia­ru­mas vais­tų, mi­ty­bos prie­dų, kos­me­ti­kos pre­pa­ra­tų ga­my­bo­je. Ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je vei­kia gy­do­mo­sios ir kos­me­ti­kos ga­my­bos li­ni­jos, kur pre­pa­ra­tams ga­min­ti nau­do­ja­mas ir gin­ta­ras.

Bal­ta­ru­sių mi­ne­ro­lo­gas Al­ber­tas Bog­da­sa­ro­vas ne­po­li­ruo­tus gin­ta­ro vė­ri­nius re­ko­men­duo­ja nau­do­ti gy­dant žmo­nes, ypač vai­kus su pa­žeis­ta skyd­liau­kės funk­ci­ja, nu­ken­tė­ju­sius per Čer­no­by­lio ka­tast­ro­fą.

Uk­mer­gės svei­kuo­lių klu­bo pir­mi­nin­kė Ni­jo­lė Ka­se­lie­nė sa­ko, jog iki mū­sų die­nų yra iš­li­kę to me­to pa­ta­ri­mai, su­si­ję su gin­ta­ro ga­lio­mis. Sa­ko­ma, kad gin­ta­ro ka­ro­lius pri­va­lo ne­šio­ti auk­lės, sau­go­jan­čios vai­kus, kad ap­sau­go­tų sa­ve ir ma­žy­lius nuo už­kre­čia­mų li­gų. No­rint pa­leng­vin­ti vai­kams dan­tų dy­gi­mą, rei­kia duo­ti pa­kram­ty­ti gin­ta­ro ka­ro­lius, ži­no­ma, at­sar­giai, ste­bint, kad vai­kas jų ne­pra­ry­tų ir ne­pa­spring­tų.

Gy­dant skau­dan­čią au­sį, rei­kia ją pa­smil­ky­ti gin­ta­ru. Gin­ta­ras de­gi­na­mas, jo lei­džia­mas dū­mas pa­sie­kia au­sį ir dar gi­liau – jos vi­dų. Se­niau daug kas ti­kė­da­vo, kad gin­ta­ri­nis ro­žan­čius gelbs­ti nuo pik­tų dva­sių ir ne­ty­rų min­čių.

Ne­se­niai pa­jū­ry­je vy­ku­sio­je svei­kuo­lių sto­vyk­lo­je N. Ka­se­lie­nė vi­sus įtry­nė gin­ta­ro pud­ros mil­te­liais ir jū­ros drus­ka, vė­liau pa­kvie­tė pa­si­kai­tin­ti karš­to­je pir­ty­je. Anot jos, gin­ta­ri­nė pud­ra nuo odos pa­vir­šiaus nu­va­lo ne­šva­ru­mus ir pa­ša­li­na ne­gy­vas ląs­te­les, pa­de­da at­kur­ti odos elas­tin­gu­mą, at­spal­vį, ją at­jau­ni­na, nu­blu­kin­da­ma pig­men­ti­nes dė­mes. Gin­ta­ro pud­ra ge­rai iš­va­lo jau­nat­viš­kus inkš­ti­rus bei stip­ri­na plau­kus.