Nuo neatmenamų laikų žmonės žiūrėdavo į mėnulį ir vis bandė suprasti – kas tai? Buvo sukurta daugybė legendų ir pasakojimų apie jaunikaitį Mėnulį, Saulės vyrą. Kai kurios senovės tautos, pavyzdžiui, senovės šumerai ir egiptiečiai, garbino Mėnulį. Jie manė, kad tai – danguje gyvenančio dievo-jaučio ragai. Mat jauno Mėnulio pjautuvas labai juos primena. Dėl šios priežasties dar iki šių laikų kai kuriose Rytų šalyse karvės itin gerbiamos, o jauno Mėnulio pjautuvas vaizduojamas daugelio Artimųjų Rytų šalių vėliavose.
Nieko nuostabaus, kad Mėnulis buvo toks svarbus senovės žmonėms – jie pastebėjo, kad pilnėdamas ir dildamas jis sukelia upių potvynius. Vanduo užliedavo ir patręšdavo žemdirbių laukus, tad žmonės lenkdavosi Mėnuliui ir dėkodavo jam. Be to, Mėnulis buvo laiko atskaitos taškas – dar ir šiandien kai kuriose arabų šalyse naudojamasi Mėnulio kalendoriumi (kažkada jis naudotas ir Lietuvoje). Mėnulio kalendorius yra sudarytas iš 28 dienų – maždaug per tiek laiko Mėnulis apsisuka aplink Žemę. Pirmoji Mėnulio mėnesio diena skaičiuojama nuo tada, kai plonytis Mėnulio puslankis tik pasirodo danguje. Europoje pagal Mėnulio kalendorių skaičiuojamos kai kurių švenčių datos. Pavyzdžiui, Velykos švenčiamos pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio – kovo 21 dienos.
Jei pasižvalgysi po dangų, pamatysi, kad Mėnulis kasdien keičiasi. Tai apvalus kaip blynas – vadinamas pilnatimi, tai plonas, panašus į pjautuvą, – jaunaties fazė (žodis fazė kilęs iš graikų kalbos žodžio „phasis“, reiškiančio „pasirodymas“). Vienu metu jis didėja – tokia fazė vadinama priešpilniu. O pasiekęs pilnumą ima plonėti – tuomet prasideda delčia. Net ir lietuvių kalbos žodis „mėnulis“ greičiausiai yra kilęs iš senojo jo pavadinimo „mainulis“, t. y. tas, kuris nuolat mainosi.
Iš tiesų Mėnulis yra apvalios formos ir nesikeičia. Įdomu tai, kad Mėnulis pats net ir nešviečia – jis tik atspindi Saulės šviesą. Mėnulis sukasi aplink Žemę, o Žemė tuo pat metu kartu su visu Mėnuliu sukasi aplink Saulę. Tad Mėnulis atsiduria įvairiose padėtyse Saulės atžvilgiu. O mes matome jį skirtingą, nes kartais jis būna kitoje Žemės rutulio pusėje ir Saulė apšviečia tik pusę arba trečdalį Mėnulio.
Kartais per pilnatį Mėnulis ima ir aptemsta. Kažkoks tamsus debesis uždengia apvalų šviečiantį diską – tai Mėnulio užtemimas. Senovėje žmonės baisiai išsigąsdavo šio reiškinio, nes manydavo, kad kažkas danguje prarijo Mėnulį. Jie puldavo ant kelių ir melsdavo dievų pagalbos. Kadangi Mėnulio užtemimas trunka maždaug 1 valandą ir 40 minučių, Mėnulis paskui vėl pasirodydavo, o žmonės džiaugdavosi manydami, kad dievai išklausė jų maldų. Dar baisesni jiems atrodydavo Saulės užtemimai – juk staiga užtemdavo Saulė, šilumos ir šviesos šaltinis.
Ilgus šimtmečius buvo tyrinėjami šie reiškiniai. Paaiškėjo, kad visiškas Mėnulio užtemimas įvyksta tuomet, kai visas Mėnulis patenka į Žemės šešėlį. Jei į Žemės šešėlį patenka tik dalis Mėnulio, įvyksta dalinis užtemimas. Jis trunka ilgiau – apie 3 valandas 40 minučių. Mėnulio užtemimas gali įvykti tik per pilnatį.