Kalėdų Senelį pakeri vaikų šypsenos

Žval­gy­da­mie­si pro lan­gą, pa­ma­tė­me pus­nė­tu ša­li­gat­viu pė­di­nan­tį Ka­lė­dų Se­ne­lį. Pa­kvie­tė­me jį į re­dak­ci­ją, iš­si­aiš­ki­no­me, kad ap­žiū­ri­nė­ja mies­tą, o Se­ne­lis mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

Tai kur­gi ga­li­ma su­ras­ti ta­ve, Ka­lė­dų Se­ne­li?

Ge­di­mi­no Ne­mu­nai­čio nuotr.

Gy­ve­nu šiau­rė­je – ten, kur di­de­li pus­ny­nai. Vi­sus me­tus, per vi­są va­sa­rą ruo­šiu do­va­nas jų lau­kian­tiems ge­riems, pa­klus­niems vai­ku­čiams. Kai ku­rie man at­siun­čia laiš­kų, ku­riuo­se pa­ra­šy­ta, ko no­rė­tų, – at­si­žvel­giu į jų pa­gei­da­vi­mus. Do­va­nas rū­šiuo­ti pa­de­da sek­re­to­rė. Iki Ka­lė­dų ste­biu, ko­kie vai­kai bū­na per ad­ven­tą ir kaip lau­kia šven­čių: ar pa­da­ro ge­rų dar­bų, ne­iš­bars­to vi­so džiaugs­mo ir ar ne­su­val­go vi­sų sal­dai­nių.

Kaip pa­ten­ki pas vai­ku­čius?

At­vyks­tu su ro­gu­tė­mis ar­ba pa­čiū­žo­mis, ap­si­lan­kau dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se. Prieš pat Ka­lė­das, Kū­čių va­ka­rą, vai­kų na­muo­se pa­de­du do­va­nų po eg­lu­te ar už du­rų į megz­tas ko­ji­nes. Ga­liu at­ei­ti ir nak­tį, kai nie­kas ne­ma­to. Už­tat mėgs­tu pa­ta­ri­nė­ti, kad žais­lais ar ki­to­mis do­va­no­mis pa­si­da­ly­tų su se­su­tėm, bro­liu­kais, o jei ga­vo ką nors ska­naus – duo­tų pa­ra­gau­ti tė­ve­liams ir bū­ti­nai – se­ne­liams.

Ką pa­tar­tum vai­kams, ku­rie gal­būt ne­nu­si­pel­nė do­va­nų?

Taip bū­ti ne­ga­li, nes ne­ge­rų vai­kų nė­ra. La­biau­siai ma­ne pa­ke­ri vai­kų šyp­se­nos. Na, o jei bu­vo iš­dy­kę ar šiek tiek pa­me­la­vo, tu­rė­tų pa­si­ža­dė­ti ki­tais me­tais ne­iš­dy­kau­ti, bū­ti ge­ri, my­lė­ti kla­sės drau­gus. Dar ga­lė­tų pa­dė­ti ne­įga­liems, pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms nu­kas­ti snie­gą ar at­lik­ti ki­tus dar­bus.

Pri­si­mi­niau ke­le­tą is­to­ri­jų, su­si­ju­sių su tais ge­rais dar­bais. Sy­kį apie vie­ną jų pa­pa­sa­ko­jo du ber­niu­kai – to­kie ne­di­du­kai, dar mo­kyk­los ne­lan­kan­tys. Džiau­gė­si pa­dė­ję ša­lia gat­vės sto­vė­ju­siai gar­baus am­žiaus mo­čiu­tei ją per­ei­ti. Šiaip jau jai ne­rei­kė­jo į ki­tą pu­sę, bet vie­nas ber­niu­kas pa­ė­mė vie­ną jos ran­ką, ki­tas – ki­tą, ir abu per­ve­dė mo­čiu­tę… Sa­kė no­rė­ję ge­rą dar­bą pa­da­ry­ti.

Dar at­si­me­nu, kaip vie­nas mo­ki­nu­kas man guo­dė­si ne­su­pran­tan­tis, ko tie tė­ve­liai iš jo no­ri. Kar­tą ėmė bar­tis, ko­dėl šis ne­bu­vęs mo­kyk­lo­je. O vai­kas vi­sa­da pri­si­me­na tė­ve­lių žo­džius, kad ne­ga­li­ma ei­ti per ke­lią, kol ne­pra­va­žiuos ma­ši­na. Tai­gi pa­sa­ko­jo sku­bė­jęs į pa­mo­kas, stab­te­lė­jęs prie ke­lio, lau­kęs, lau­kęs, bet nė vie­na taip ir ne­pra­va­žia­vo… Tad ar­gi jis kal­tas? Tė­ve­liai pa­tys lie­pė.

Kad per ad­ven­tą vai­kų ge­rų dar­bų są­ra­šas il­gė­tų, pa­ta­riu jiems nu­ei­ti į baž­ny­čią pa­si­žiū­rė­ti ka­lė­di­nių pra­kar­tė­lių, pa­si­klau­sy­ti ir pa­gie­do­ti šven­tų gies­mių, iš­girs­ti var­pų skam­be­sį… Tu­rė­tų my­lė­ti gy­vu­lė­lius, paukš­te­lius, te­gul daž­niau iš­ei­na į miš­ką – gam­to­je ga­li­ma at­ras­ti daug ste­buk­lų.

Ar vai­kai pra­šo, kad pa­sek­tum pa­sa­kų?

Taip, ir la­bai mėgs­ta. O ži­no­te vie­ną tik­rą nu­ti­ki­mą?

Anks­tes­niais lai­kais, kai ne­bu­vo „ma­xi­mų“ ir ne­tu­rė­jom so­čiai vi­so­kių sal­džių py­ra­gų, Ka­lė­doms Var­na­lė­ša į Ry­gą iš­va­žia­vo par­vežt sal­du­my­nų. Pri­sik­ro­vė mai­šus vi­so­kiau­sių do­va­nų. Grįž­tant jo ve­ži­mo ar­kliai pa­var­go, o pats už­mi­go ke­ly. Ry­te pra­bun­da – ogi nak­tį vi­sos do­va­nos bu­vo pa­vog­tos!

Kai at­ėjo pa­va­sa­ris, Var­na­lė­šos vai­kai – sa­go­mis, gu­zi­kais ir ki­bi­šais juos va­di­na – ėmė lįs­ti prie kiek­vie­no vai­ko ir su­au­gu­sio­jo. Ir iki šiol taip da­ro. Ka­bin­da­mie­si jie žiū­ri, ar jū­sų dra­bu­žiai – ne iš to pavogto Var­na­lė­šos mai­šo, tik­ri­na, ar tik kar­tais ne sve­ti­mą do­va­ną ne­šio­ja­te…

Kuo, Se­ne­li, ta­ve sve­čiuo­se vai­ši­na?

Sau­sai­niais, ar­ba­ta, ka­va, la­bai mėgs­tu kiau­ši­nie­nę su pel­ėdos akim ir ki­tus val­gius, ku­riuos ga­mi­na Gus­ta­vas iš lai­dos „Gus­ta­vo en­cik­lo­pe­di­ja“.

Vai­kų tė­ve­liai bū­na la­bai sve­tin­gi ir man su­šal­ti ne­lei­džia. Šiaip jau dak­ta­rai lie­pė ne­žiū­rė­ti į jo­kius ant­pi­liu­kus, tai aš jų lie­pi­mus vyk­dau: kai ge­riu, pa­imu ir už­si­mer­kiu. Tad tė­ve­liai, kai jų na­muo­se at­si­ra­siu, ga­li ne­bi­jo­ti man nuo šal­čio ke­lis la­šus pa­siū­ly­ti

O da­bar sku­bu – pa­tys pa­gal­vo­ki­te, kiek daug vai­kų tu­riu ap­lan­ky­ti ir do­va­nų iš­da­lin­ti!!!